• about me
  • menu
  • categories













  • Kalėdų laukimas visada nusimato, kaip kažkoks lūžio taškas. Net jeigu gyvenime nevyksta nieko vibruojančio, Kalėdos vistiek yra ta žaliai balta savaitė su raudonais ornamentais. Atrodo ruošiesi, kaupiesi, lauki, o laikui atėjus vistiek nieko nespėji, kažką pamiršti, užkluptas amžinai nepasiruošęs... Visi aplinkui sako, kad Kalėdomis šiemet net nepvepia. Nekvepėjo ir pernai... sako žmonės. Tas kvapas/jausmas labai sąlyginis ir dažniausiai kontroliuojamas. Pasėdėt šale eglės, pamirksint lemputes, duot spriktą kokiam nepažeidžiamam papuošimui ir kol tas siūbuos, įkvėpt į namus su egle parnešto miško. Sniegas - pasirinktinai. Dar padeda, jei nueini į virtuvę pakibint mamos... pažnaibyt jai piroškų kraštelius. Padėti mamai virtuvėj yra visai nieko užsiėmimas ir kuo greičiau piroškos į puodą, tuo ir Kalėdom greičiau pakvips. Tada nueik apibart tėčio, kad ketvirtus metus iš eilės per Kūčias rengiasi tuos pačius marškinius. Tuos kur gavo pernai, čėdina įspūdingesniai progai... Tada pakikeni su broliu, paniurkai Binutį, susikrauni dovanas ir eini uostyt Kalėdų pas tetą Zitą. Formulė tokia pati kaip pernai, patikrinta. Dabar sėdžiu, tuštinu telefono atmintį, rūšiuoju viso laukimo sezono nuotraukas ir Kalėdų kvapas toks stiprus, kad, pasirodo, reikėjo tik žinoti, kur kišti nosį. Šilti ir saugūs namai, vakarienės svečiuose, dovanų ruošimas, vitrinų papuošimai, pažįstamos melodijos... viskas sufleravo Kalėdas, kuriomis, pasirodo, tiesiog nebuvo laiko mėgautis. Pati kalta. Už tai dabar, sėdžiu šale eglės, mirksinu lemputes, valgau visas likusias silkes ir mišraines, tepuosi visus dovanų gautus kremus, vynioju šaliką, su mama mezgam, žiūrim Gyčio pasivaikščiojimus, su Ignu niurkom Biną, tuštinam saldainius, nebesibaram ant tėčio. Nosis sukišta į visus tinkamus Kalėdinius, šeimyninius, draugiškus reikalus.
    Skanių visiem šventinių kvapų! 
    . Saturday, December 27, 2014 .

    Susikaupė

    . Saturday, December 27, 2014 .














    Kalėdų laukimas visada nusimato, kaip kažkoks lūžio taškas. Net jeigu gyvenime nevyksta nieko vibruojančio, Kalėdos vistiek yra ta žaliai balta savaitė su raudonais ornamentais. Atrodo ruošiesi, kaupiesi, lauki, o laikui atėjus vistiek nieko nespėji, kažką pamiršti, užkluptas amžinai nepasiruošęs... Visi aplinkui sako, kad Kalėdomis šiemet net nepvepia. Nekvepėjo ir pernai... sako žmonės. Tas kvapas/jausmas labai sąlyginis ir dažniausiai kontroliuojamas. Pasėdėt šale eglės, pamirksint lemputes, duot spriktą kokiam nepažeidžiamam papuošimui ir kol tas siūbuos, įkvėpt į namus su egle parnešto miško. Sniegas - pasirinktinai. Dar padeda, jei nueini į virtuvę pakibint mamos... pažnaibyt jai piroškų kraštelius. Padėti mamai virtuvėj yra visai nieko užsiėmimas ir kuo greičiau piroškos į puodą, tuo ir Kalėdom greičiau pakvips. Tada nueik apibart tėčio, kad ketvirtus metus iš eilės per Kūčias rengiasi tuos pačius marškinius. Tuos kur gavo pernai, čėdina įspūdingesniai progai... Tada pakikeni su broliu, paniurkai Binutį, susikrauni dovanas ir eini uostyt Kalėdų pas tetą Zitą. Formulė tokia pati kaip pernai, patikrinta. Dabar sėdžiu, tuštinu telefono atmintį, rūšiuoju viso laukimo sezono nuotraukas ir Kalėdų kvapas toks stiprus, kad, pasirodo, reikėjo tik žinoti, kur kišti nosį. Šilti ir saugūs namai, vakarienės svečiuose, dovanų ruošimas, vitrinų papuošimai, pažįstamos melodijos... viskas sufleravo Kalėdas, kuriomis, pasirodo, tiesiog nebuvo laiko mėgautis. Pati kalta. Už tai dabar, sėdžiu šale eglės, mirksinu lemputes, valgau visas likusias silkes ir mišraines, tepuosi visus dovanų gautus kremus, vynioju šaliką, su mama mezgam, žiūrim Gyčio pasivaikščiojimus, su Ignu niurkom Biną, tuštinam saldainius, nebesibaram ant tėčio. Nosis sukišta į visus tinkamus Kalėdinius, šeimyninius, draugiškus reikalus.
    Skanių visiem šventinių kvapų! 
    . Sunday, November 30, 2014 .

    Seniai marinuotas įrašas apie vieną rudens savaitgalį.
    Žmonės kalba, kad kelionės yra pats geriausias draugystės išbandymas. Nesiginčysiu. Bet šį kartą mes nieko nesistengėm patikrinti, o būtent šito pasilakstymo dėka gyvenime atsirado sauja naujų nuostabių žmonių!
    Augustė padarė kruopščius namų darbus. Pajudėjom iš Kauno. Pirmas sustojimas Čekuvos dvaras. Jo dienos jau suskaičiuotos. Vilties nebūtų net atsiradus geranoriškam turtuoliui. Toliau stojam Kalnųjų bažnyčioj. Tiksliau, kas iš jos likę - dvi sienos ir gražios, rudeniškos kapinės.
    Tada ~3km Debesnų taku per moliūgų sriubos spalvos pelkę, visai gyvenimo būdą pakeitūsį Palangos Lino baseiną Kretingos žiemos sodas ir galutinis sustojimas - Klaipėda. Iš miesto išvaryti visi turistai, lauko palapinės susilankstę, klaipėdiečiai po vasaros gyvena savo reikalais. Mes radom puikią nakvynę panašiuose į visus apleistus dvarus svečių namuose. Iš lauko žasančiai nepasirodė, bet priglaudė labai jaukiai ir šiltai. Paskutinis sustojimas - Memel Nord baterija. Kiekvieną vasarą čia stovyklaujam su mažais penkiakovininkais, kiekvieną rytą šituo maršrutu bėgiojam krosus, ir niekad nesugalvojom pasidomėt... Sarmata!
    Pirma sąžininga kelionė po Lietuvą gavosi rimtai aukštas standartas visoms ateinačioms. Labai rekomenduoju, jei ne visus iš karto, tai kelis įtraukt į savo pasivažinėjimus. Metų laikas visai nesvarbu! Mašinos turinys, muzika ir nusiteikimas viską sudės į pasakišką prisiminimą!



















    . Monday, October 27, 2014 .

    Dar net lapų lavonėliai neatvėso, o mes jau Kalėdas organizuojam. Puikus, turiningas ir labai veiklus savaitgalis. Prie naujų girliandų netgi priderinom labai Kalėdinį kumpį ir svečius. 
    Tokiems karoliams nereikės daugiau nei dviejų valandų užsiėmimo. Konkorėžių pilnos pamiškės ir parkai. Purškiami dažai, galimas daiktas, galėtų užkonservuoti kokį klevo lapą ar šaltalankio šakelę.  Dar du mėnesiai išradimams ir nuotaikai augti.. Gal kas turit originalesnių išradimų?














    . Tuesday, October 21, 2014 .











    Nu ir apsileidus ta, tokia visokia... Per dvi dienas gavau dvi draugiškas pastabas/priminimus. Sako: o tu prisimeni, kad turi blogą? A! Tiksliai! Kažkada bandžiau spėlioti/galvoti, kada užaugsiu ir baigsis tas blogas... Jau baigiu pasenti, bet vistiek nenoriu pasiduoti. O, kad toks yra, pamirštu ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl to, kad senėjimas įpareigoja užkrauti įrašus bent su kokia nors tą amžių atitinkančia prasme. Atsiprašau iš anksto, bet prasmės yra tikrai mažiau nei metų...
     Už tai, turiu daug nuotraukų, kurių nesinori laikyti tik tuose mėlynuose folderiuose... ir kartais turiu kokį nors nelabai reikšmingą pastebėjimą, ir įvairaus stambumo pasvajojimų, ir gal kokį įdomenį atsitikimą. Internetas darosi kaip kokią pikta kaimynė, kuri rodo pirštu, pletkina, kritikuoja, skundžia, žeidžia ir burnoja... mes čia geriau pabūkim su mažiau prasmės, bet spalvotai ir draugiškai.
     P.S. man atrodo, kad vasara buvo labai seniai. O tos Kalėdos, atrodo, ką tik pakavau pernykščias dovanas. Kažkaip ne taip viskas yra, kaip turėtų atrodyt.