Šiandien pagalvojau, kad visai gera būtų turėti darbą, išeiti iš namų su konkrečiu tikslu (ne kaip dabar, be tikslo, o šiaip sau :) Eiti, kur eina kiti bendradarbiai... Bet paskui vaikščiojau su Binu po miškelį, skyniau šitas nepažįstamas gėlytes ir sakiau sau aij, nenusikalbėk! Garantuotai po dviejų dienų pasigailėčiau tokio noro.Grįžtu ir skaitau Ryčio interviu, kuris kaip koks skalbinių minkštiklis mane visą supūreno ir nuramino likusiam vakarui. Nesuvokiamas paradoksas, kad tokie nuoširdūs, pozityvūs ir turiningi žmonės visada lieka arba užkulisiuose, arba pritraukia minimalias auditorijas. Tuo tarpu tokie kaip Pirštais Nerodysim Kas, atvažiuoja į Lietuvą ir galvoja, kad labiausiai mums trūksta ironizuotos kritikos smūgių, kai ir taip jau gulim ant žemės iš visų pusių apspardyti.
Viskas išpuola netyčiukais: rytoj tarptautinė darbo diena. Niekada nesidžiaugiu, kai kitam būna taip pat sunku kaip ir man, bet jeigu jau taip atsitinka, džiaugiuosi, kad turiu su kuo tą sunkumą likviduoti. Čia kaip plaukime, arba bėgime: dviese kentėti daug lengviau. O kai randu tokių, su kuriais galiu sutikti maloniom temom - tai tas jausmas pasidaugina iš begalybės.
Aš apsirūkius pavasariu. Never mind me :)
P.S. Taigi, kas žino kaip vadinasi šitos piktžolės?
