• about me
  • menu
  • categories

  • Visada apie save galvojau, kad esu vienas iš tų, kurie jaučia daugiau, negu žino. Išgyvena daugiau negu supranta. Sprendimus priiminėju pasitarus su savo viduriais, kitaip sakant "gut feeling". Gal tai ir nėra labai logiška, gal nelabai protinga, bet aš taip funkcionuoju ir ne kitaip. Galiu save kartais paprievartauti, pasipriešinti, pamaištauti, bet kiekvieną kartą nepaklausius savo intuicijos, vistiek atsirandu tam pačiam rezultate. Tik daug skausmingiau ir užtrunku daug ilgiau. 
    O kartais, net ir labai teisingai atrodantis sprendimas mane tik vos vos pakutena abejonėmis, visai mažai... nespėju apsidairyt, kaip jau klaidžioju pasimetus, nieko nematau, niekio nesusigaudau ir tik norisi nepastebėtai sliūkint atbuliniu bėgiu, kol dar nevėlu apsigalvoti... O tada jau lėkt labai greitai atgal į savo saugų ir patikimą urvą. 
    Suprantu, kad gal nelabai rišliai čia pilstau, bet tai apie galimybes, kurių norėjau ir tyliai prašiau, tik nieko nejudinau. Laukiau, nedrįsau, neprisiruošiau. Kol pagaliau ta galimybė, tas prašymas prinoko ir materealizavosii į pačią aiškiausią būseną - atėjo žmogaus pavidalu ir žmogaus balsu pasakė: dabar darom tą ir darom taip. Ir kur dabar dėtis? Negali atsisakyt, nes juk tai yra tai, ko norėjai. Bet sutikti lygiai taip pat sunku. Viduriai vartosi aukštyn kojom. Kaip kokiam egzamine, vien iš jaudulio ir pasimetimo pradedi taisyti teisingus atsakymus į neteisingus. Kur tas saugus ir patikimas urvas..?
    Tokiais atvejais man padeda vienas universalus atsakymų variantas: viskas praeina. Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti. Tiesiog viskas praeina. 
    Praeina geri dalykai, bet blogi taip pat kažkada baigiasi. Saugus ir patikimas urvas irgi turi galiojimo terminą. Dabar persilankstau į naują formą ir manifestinu naujus prašymus, kitas galimybes. Ir tikiuosi, kad kitą kartą nelauksiu žmogaus pavidalo, o turėsiu daugiau drąsos tai pasiekti pati!


















    P. S. jaučiuosi kaip po terapijos sesnso - palengvėjus ir susivokus. Su liudininkais :)

    . Wednesday, October 31, 2018 .

    urvas

    . Wednesday, October 31, 2018 .


    Visada apie save galvojau, kad esu vienas iš tų, kurie jaučia daugiau, negu žino. Išgyvena daugiau negu supranta. Sprendimus priiminėju pasitarus su savo viduriais, kitaip sakant "gut feeling". Gal tai ir nėra labai logiška, gal nelabai protinga, bet aš taip funkcionuoju ir ne kitaip. Galiu save kartais paprievartauti, pasipriešinti, pamaištauti, bet kiekvieną kartą nepaklausius savo intuicijos, vistiek atsirandu tam pačiam rezultate. Tik daug skausmingiau ir užtrunku daug ilgiau. 
    O kartais, net ir labai teisingai atrodantis sprendimas mane tik vos vos pakutena abejonėmis, visai mažai... nespėju apsidairyt, kaip jau klaidžioju pasimetus, nieko nematau, niekio nesusigaudau ir tik norisi nepastebėtai sliūkint atbuliniu bėgiu, kol dar nevėlu apsigalvoti... O tada jau lėkt labai greitai atgal į savo saugų ir patikimą urvą. 
    Suprantu, kad gal nelabai rišliai čia pilstau, bet tai apie galimybes, kurių norėjau ir tyliai prašiau, tik nieko nejudinau. Laukiau, nedrįsau, neprisiruošiau. Kol pagaliau ta galimybė, tas prašymas prinoko ir materealizavosii į pačią aiškiausią būseną - atėjo žmogaus pavidalu ir žmogaus balsu pasakė: dabar darom tą ir darom taip. Ir kur dabar dėtis? Negali atsisakyt, nes juk tai yra tai, ko norėjai. Bet sutikti lygiai taip pat sunku. Viduriai vartosi aukštyn kojom. Kaip kokiam egzamine, vien iš jaudulio ir pasimetimo pradedi taisyti teisingus atsakymus į neteisingus. Kur tas saugus ir patikimas urvas..?
    Tokiais atvejais man padeda vienas universalus atsakymų variantas: viskas praeina. Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti. Tiesiog viskas praeina. 
    Praeina geri dalykai, bet blogi taip pat kažkada baigiasi. Saugus ir patikimas urvas irgi turi galiojimo terminą. Dabar persilankstau į naują formą ir manifestinu naujus prašymus, kitas galimybes. Ir tikiuosi, kad kitą kartą nelauksiu žmogaus pavidalo, o turėsiu daugiau drąsos tai pasiekti pati!


















    P. S. jaučiuosi kaip po terapijos sesnso - palengvėjus ir susivokus. Su liudininkais :)

    . Tuesday, October 09, 2018 .


    Koks gražus ir netikėtai šiltas spalis. Labiausiai netikėta, kad namuose šalčiau nei lauke. Ir skalbiniai labai ilgai nedžiūsta. Ir jau jau nebe daug trūksta, kad išstenėčiau tą sakinį, kaip kokį didelį keiksmažodį - negaliu sulaukt, kada įjungs šildymą! 
    Ta netikėta temperatūros proga reikia eiti netikėtai pasivaikščioti. Nes pasivaikščioti mano žodyne reiškia eiti kažkur be tikslo ir prasmės. Tai lygu laiko švaitymui. Bet daleiskim, kad einam į spurginę! 
    Vaikštai sau kimšdamas spurgas ir netikėtai sutinki savo lietuvių kalbos mokytoją/auklėtoją... Niekas kitas taip netikėtai neišmuša iš vėžių ar pastato tave į vietą, ar pastato tau kai ką daugiau tiesiai prieš nosį, kaip kad sutikti savo lietuvių kalbos mokytoją ir pakalbėti apie gyvenimo pasiekimus po 16 metų pertraukos. Taip, aš mokyklą baigiau prieš 16 metų. Tai yra baisu. Ne taip baisu, kaip baisu lietuvių kalbos mokytojai. Ji mokyklą baigė prieš 40 metų. Dar ne viskas taip blogai. 
    Esmė tame, kad lietuvių kalbos mokytoja/auklėtoja žinoma norės pasmalsauti kaip čia tiem jos vaikam sekasi gyvenimas... Kiek atžalų jie pagimdė Lietuvai ir kitokių privalomų pasiteiravimų. Esmė tame, kad mano gyvenime aplink mane sukasi žmonės, kuriems jau seniai nebereikia aiškinti, kad visada buvau ir vis dar esu 'late bloomer'. Kad viskas man nesigauna iš pirmo karto, ar bent jau taip greitai kaip normaliems žmonėms. Kad truputį nespėju. Vis dėl to, dar tik prieš dvi savaites įsidrąsinau užkalbinti žmones gatvėje.  Ir kai jau buvau atpratus dėl viso to teisintis, tada sutikau lietuvių kalbos mokytoją. Ir tik tada, atsakinėdama į jos klausimus pati išgirdau, ką pati garsiai sakau.  
    Tada reikėjo dar vienos spurgos nervams nuraminti... 
    Nepaisant visko, tai buvo labai šiltas ir netikėtai malonus susidurimas. Jaučiuosi nugramdžiusi dar vieną kriaušytę ir dar kartą maloniai pasigrožėjusi mūsų visų skirtumais, kurie gyvenimą padaro tik įdomesniu! Ir viskas yra gerai, net jei ir per vėlai. 
    Gražios bobų vasaros! 






    P.S. Turiu jums dovaną. Prašau klausytis garsiai!
    . Saturday, October 06, 2018 .


    Šitas apie etapus. Galvoju, kokią čia metaforą panaudot, kad gautųsi kuo aiškiau. 
    Kaip, pvz, porą mėnesių naudoji tam tikrą nuotraukų filtrą... tada kažkas trukteli ir tas nebetinka. Dabar tinka kitas. Arba pvz, kaip susimąstai, kad reikia nusikiprti plaukus. Kaip nors drąstiškai ir naujoviškai. Arba tiesiog, nebežiūri televizoriaus. 
    Kažkaip jaučiu, kad pradeda gramdytis kažkoks sluoksnis. Kaip koks gramdomas loterijos bilietas. Pradedi nuo kraščiuko, po vieną kriaušę... Trini, nuputi tas susiraitojusias liekanas, gramdai toliau, kol galiausiai pasimato laimėjimas. Sakau laimėjimas, nes turėsi tvarkytis, kad ir ką benutrinsi. 
    Tai va, šiuo metu esu dar toj gramdymo stadijoj... Laviruoju ties kokia pusantros kriaušytės. 
    Nežinau, kiek jų dar liko ar į ką pavirs šitas virsmas... Bet jau pradedu jausti skirtumą. 
    Iki šiol niekada nekalbėdavau su nepažįstamais, kol nebūdavau užkalbinta. Eidavau tiesiu taikymu į prieky. Maži pasikalbėjimai, su parduotuvėj ar gatvėj sutiktais žmonėmis, man būdavo nesuvokiamas ir nereikalingas išsiblaškymas. Net nedrįsdavau paklausti kiek valandų... 
    Paskutiniu metu kalbuosi su pardavėjom, valytojom baseine, vaikais gatvėj, kaimynais... Jei tik šauna į galvą kokia mintis, kurią per mili sekunde spėju panorėt leptelėt, nenugesinu jos galvoj, o tiesiog pasakau. O tada jau leki nuo kalno... laisvu bėgiu, skini pakelės gėles ištiestom rankom... vėjas pučia į veidą... Ir po nedidelio susidurimo, su lygiai tokiu pačiu gerai nusiteikusiu žmogum, nueini su šypsena, pakilęs 2mm nuo šaligatvio paviršiaus. 
    Labai dažnai Kauno Laisvės al. gali sutikti vyrą, važiuojantį dviračiu. Jam iš abieju pusių bėga po šuniuką. Šuniuką, t.y. dažniausiai dviračio dydžio šunį, bet visi šunys man yra šuniukai... Taigi. Dar vienas šuniukas, šį kartą jau mažas, sėdi krepšy ant vairo. Ir mina šitas vyras per visą alėją su ryškiai rožine kuprine, salotiniais kedais, blizgančia bižuterija ant kaklo... Ir jis būtų keistuolis, kaip ir visi kiti.. Tik man vis užkliūna, kad kiekvieną kartą šale bėga vis kiti šuniukai! Tą mili sekundę spėju panorėt viską išsiaiškint! Bet arba nedrįstu, arba neturiu galimybės. Šitas detektyvas mane pasyviai neramina jau pusę metų. Vieną rytą ėjau namo iš baseino ir mane pralenkė TAS VYRAS, su vėl kitais šuniukais. Sustojo prie perėjos ties raudonu šviesoforu. Aš artėju prie gatvės ir mili sekundę spėju panorėt, kad jei pasivysiu jį kol neužsidegė žalia, butinai užkalbinsiu! Nespėjau... Bet nukirtau kampą, vėl jį pasivijus leptelėjau: ar jūs kalbat lietuviškai? Klausimas man pasirodė labai normalus, nes lietuviai taip ryškiai ir smagiai neatrodo. Ypač pagyvenę vyrai. Abu nusijuokėm. Sakau, kaip čia taip su tais šuniukais? Jis nieko nesakęs iš violetinio rankinuko išsitraukė įrėmintą nuotrauką, kur nufotografuotas jis pats, važiuojantis dviračiu Laisvės alėja, su pulku šuniukų 15-20 metų atgal. Pasirodo! Šis vyras dresuoja šunis jau daug daug metų! Keliasi labai ankti, mina su jais palakstyti į parką... Kiek visko daug sužinojau mums bepuškuojant į kalną. Kokia įdomi ir įkvepianti jo kasdienybė! Ir kaip visiškai kitaip aš viską įsivaizdavau, iki kol nepaėmiau ir nepaklausiau to, ką man taip knietėjo sužinoti tą mili sekundę. 
    Žinau. Žmonės taip elgiasi kiekvieną dieną. No big deal. Ir man sakydavo... ko čia mandražiniesi? Taigi neįkas! Ir va. Užtrukau tiek metų kol atsipalaidavo šitas nervas ir nei už ką nesiruošiu praleisti tokios gaivios transformacijos pro pirštus. It is a big deal! Su kiekvienu susidurimu jaučiuosi vis drąsesnė, vis mažiau rūpi kas ką galvoja, viskam reikia vis mažiau pastangų. Stebiu viską ir save pačią su trimečio nuostaba ir vertinu kiekvieną pokyti su pasigrožėjimu!

    P.S.
    Deja, neturiu nuotraukos šiai istorijai iliustruoti. Neabejoju, dauguma Kauniečių yra sutikę šį vyrą mieste. O kitą kartą aš butinai sukaupsiu drąsos ir paprašysiu nufotografuoti.