• about me
  • menu
  • categories













  • Kalėdų laukimas visada nusimato, kaip kažkoks lūžio taškas. Net jeigu gyvenime nevyksta nieko vibruojančio, Kalėdos vistiek yra ta žaliai balta savaitė su raudonais ornamentais. Atrodo ruošiesi, kaupiesi, lauki, o laikui atėjus vistiek nieko nespėji, kažką pamiršti, užkluptas amžinai nepasiruošęs... Visi aplinkui sako, kad Kalėdomis šiemet net nepvepia. Nekvepėjo ir pernai... sako žmonės. Tas kvapas/jausmas labai sąlyginis ir dažniausiai kontroliuojamas. Pasėdėt šale eglės, pamirksint lemputes, duot spriktą kokiam nepažeidžiamam papuošimui ir kol tas siūbuos, įkvėpt į namus su egle parnešto miško. Sniegas - pasirinktinai. Dar padeda, jei nueini į virtuvę pakibint mamos... pažnaibyt jai piroškų kraštelius. Padėti mamai virtuvėj yra visai nieko užsiėmimas ir kuo greičiau piroškos į puodą, tuo ir Kalėdom greičiau pakvips. Tada nueik apibart tėčio, kad ketvirtus metus iš eilės per Kūčias rengiasi tuos pačius marškinius. Tuos kur gavo pernai, čėdina įspūdingesniai progai... Tada pakikeni su broliu, paniurkai Binutį, susikrauni dovanas ir eini uostyt Kalėdų pas tetą Zitą. Formulė tokia pati kaip pernai, patikrinta. Dabar sėdžiu, tuštinu telefono atmintį, rūšiuoju viso laukimo sezono nuotraukas ir Kalėdų kvapas toks stiprus, kad, pasirodo, reikėjo tik žinoti, kur kišti nosį. Šilti ir saugūs namai, vakarienės svečiuose, dovanų ruošimas, vitrinų papuošimai, pažįstamos melodijos... viskas sufleravo Kalėdas, kuriomis, pasirodo, tiesiog nebuvo laiko mėgautis. Pati kalta. Už tai dabar, sėdžiu šale eglės, mirksinu lemputes, valgau visas likusias silkes ir mišraines, tepuosi visus dovanų gautus kremus, vynioju šaliką, su mama mezgam, žiūrim Gyčio pasivaikščiojimus, su Ignu niurkom Biną, tuštinam saldainius, nebesibaram ant tėčio. Nosis sukišta į visus tinkamus Kalėdinius, šeimyninius, draugiškus reikalus.
    Skanių visiem šventinių kvapų! 
    . Saturday, December 27, 2014 .

    Susikaupė

    . Saturday, December 27, 2014 .














    Kalėdų laukimas visada nusimato, kaip kažkoks lūžio taškas. Net jeigu gyvenime nevyksta nieko vibruojančio, Kalėdos vistiek yra ta žaliai balta savaitė su raudonais ornamentais. Atrodo ruošiesi, kaupiesi, lauki, o laikui atėjus vistiek nieko nespėji, kažką pamiršti, užkluptas amžinai nepasiruošęs... Visi aplinkui sako, kad Kalėdomis šiemet net nepvepia. Nekvepėjo ir pernai... sako žmonės. Tas kvapas/jausmas labai sąlyginis ir dažniausiai kontroliuojamas. Pasėdėt šale eglės, pamirksint lemputes, duot spriktą kokiam nepažeidžiamam papuošimui ir kol tas siūbuos, įkvėpt į namus su egle parnešto miško. Sniegas - pasirinktinai. Dar padeda, jei nueini į virtuvę pakibint mamos... pažnaibyt jai piroškų kraštelius. Padėti mamai virtuvėj yra visai nieko užsiėmimas ir kuo greičiau piroškos į puodą, tuo ir Kalėdom greičiau pakvips. Tada nueik apibart tėčio, kad ketvirtus metus iš eilės per Kūčias rengiasi tuos pačius marškinius. Tuos kur gavo pernai, čėdina įspūdingesniai progai... Tada pakikeni su broliu, paniurkai Binutį, susikrauni dovanas ir eini uostyt Kalėdų pas tetą Zitą. Formulė tokia pati kaip pernai, patikrinta. Dabar sėdžiu, tuštinu telefono atmintį, rūšiuoju viso laukimo sezono nuotraukas ir Kalėdų kvapas toks stiprus, kad, pasirodo, reikėjo tik žinoti, kur kišti nosį. Šilti ir saugūs namai, vakarienės svečiuose, dovanų ruošimas, vitrinų papuošimai, pažįstamos melodijos... viskas sufleravo Kalėdas, kuriomis, pasirodo, tiesiog nebuvo laiko mėgautis. Pati kalta. Už tai dabar, sėdžiu šale eglės, mirksinu lemputes, valgau visas likusias silkes ir mišraines, tepuosi visus dovanų gautus kremus, vynioju šaliką, su mama mezgam, žiūrim Gyčio pasivaikščiojimus, su Ignu niurkom Biną, tuštinam saldainius, nebesibaram ant tėčio. Nosis sukišta į visus tinkamus Kalėdinius, šeimyninius, draugiškus reikalus.
    Skanių visiem šventinių kvapų!