• about me
  • menu
  • categories
  • naujas sluoksnis


    Šitas apie etapus. Galvoju, kokią čia metaforą panaudot, kad gautųsi kuo aiškiau. 
    Kaip, pvz, porą mėnesių naudoji tam tikrą nuotraukų filtrą... tada kažkas trukteli ir tas nebetinka. Dabar tinka kitas. Arba pvz, kaip susimąstai, kad reikia nusikiprti plaukus. Kaip nors drąstiškai ir naujoviškai. Arba tiesiog, nebežiūri televizoriaus. 
    Kažkaip jaučiu, kad pradeda gramdytis kažkoks sluoksnis. Kaip koks gramdomas loterijos bilietas. Pradedi nuo kraščiuko, po vieną kriaušę... Trini, nuputi tas susiraitojusias liekanas, gramdai toliau, kol galiausiai pasimato laimėjimas. Sakau laimėjimas, nes turėsi tvarkytis, kad ir ką benutrinsi. 
    Tai va, šiuo metu esu dar toj gramdymo stadijoj... Laviruoju ties kokia pusantros kriaušytės. 
    Nežinau, kiek jų dar liko ar į ką pavirs šitas virsmas... Bet jau pradedu jausti skirtumą. 
    Iki šiol niekada nekalbėdavau su nepažįstamais, kol nebūdavau užkalbinta. Eidavau tiesiu taikymu į prieky. Maži pasikalbėjimai, su parduotuvėj ar gatvėj sutiktais žmonėmis, man būdavo nesuvokiamas ir nereikalingas išsiblaškymas. Net nedrįsdavau paklausti kiek valandų... 
    Paskutiniu metu kalbuosi su pardavėjom, valytojom baseine, vaikais gatvėj, kaimynais... Jei tik šauna į galvą kokia mintis, kurią per mili sekunde spėju panorėt leptelėt, nenugesinu jos galvoj, o tiesiog pasakau. O tada jau leki nuo kalno... laisvu bėgiu, skini pakelės gėles ištiestom rankom... vėjas pučia į veidą... Ir po nedidelio susidurimo, su lygiai tokiu pačiu gerai nusiteikusiu žmogum, nueini su šypsena, pakilęs 2mm nuo šaligatvio paviršiaus. 
    Labai dažnai Kauno Laisvės al. gali sutikti vyrą, važiuojantį dviračiu. Jam iš abieju pusių bėga po šuniuką. Šuniuką, t.y. dažniausiai dviračio dydžio šunį, bet visi šunys man yra šuniukai... Taigi. Dar vienas šuniukas, šį kartą jau mažas, sėdi krepšy ant vairo. Ir mina šitas vyras per visą alėją su ryškiai rožine kuprine, salotiniais kedais, blizgančia bižuterija ant kaklo... Ir jis būtų keistuolis, kaip ir visi kiti.. Tik man vis užkliūna, kad kiekvieną kartą šale bėga vis kiti šuniukai! Tą mili sekundę spėju panorėt viską išsiaiškint! Bet arba nedrįstu, arba neturiu galimybės. Šitas detektyvas mane pasyviai neramina jau pusę metų. Vieną rytą ėjau namo iš baseino ir mane pralenkė TAS VYRAS, su vėl kitais šuniukais. Sustojo prie perėjos ties raudonu šviesoforu. Aš artėju prie gatvės ir mili sekundę spėju panorėt, kad jei pasivysiu jį kol neužsidegė žalia, butinai užkalbinsiu! Nespėjau... Bet nukirtau kampą, vėl jį pasivijus leptelėjau: ar jūs kalbat lietuviškai? Klausimas man pasirodė labai normalus, nes lietuviai taip ryškiai ir smagiai neatrodo. Ypač pagyvenę vyrai. Abu nusijuokėm. Sakau, kaip čia taip su tais šuniukais? Jis nieko nesakęs iš violetinio rankinuko išsitraukė įrėmintą nuotrauką, kur nufotografuotas jis pats, važiuojantis dviračiu Laisvės alėja, su pulku šuniukų 15-20 metų atgal. Pasirodo! Šis vyras dresuoja šunis jau daug daug metų! Keliasi labai ankti, mina su jais palakstyti į parką... Kiek visko daug sužinojau mums bepuškuojant į kalną. Kokia įdomi ir įkvepianti jo kasdienybė! Ir kaip visiškai kitaip aš viską įsivaizdavau, iki kol nepaėmiau ir nepaklausiau to, ką man taip knietėjo sužinoti tą mili sekundę. 
    Žinau. Žmonės taip elgiasi kiekvieną dieną. No big deal. Ir man sakydavo... ko čia mandražiniesi? Taigi neįkas! Ir va. Užtrukau tiek metų kol atsipalaidavo šitas nervas ir nei už ką nesiruošiu praleisti tokios gaivios transformacijos pro pirštus. It is a big deal! Su kiekvienu susidurimu jaučiuosi vis drąsesnė, vis mažiau rūpi kas ką galvoja, viskam reikia vis mažiau pastangų. Stebiu viską ir save pačią su trimečio nuostaba ir vertinu kiekvieną pokyti su pasigrožėjimu!

    P.S.
    Deja, neturiu nuotraukos šiai istorijai iliustruoti. Neabejoju, dauguma Kauniečių yra sutikę šį vyrą mieste. O kitą kartą aš butinai sukaupsiu drąsos ir paprašysiu nufotografuoti. 

    Šitas apie etapus. Galvoju, kokią čia metaforą panaudot, kad gautųsi kuo aiškiau. 
    Kaip, pvz, porą mėnesių naudoji tam tikrą nuotraukų filtrą... tada kažkas trukteli ir tas nebetinka. Dabar tinka kitas. Arba pvz, kaip susimąstai, kad reikia nusikiprti plaukus. Kaip nors drąstiškai ir naujoviškai. Arba tiesiog, nebežiūri televizoriaus. 
    Kažkaip jaučiu, kad pradeda gramdytis kažkoks sluoksnis. Kaip koks gramdomas loterijos bilietas. Pradedi nuo kraščiuko, po vieną kriaušę... Trini, nuputi tas susiraitojusias liekanas, gramdai toliau, kol galiausiai pasimato laimėjimas. Sakau laimėjimas, nes turėsi tvarkytis, kad ir ką benutrinsi. 
    Tai va, šiuo metu esu dar toj gramdymo stadijoj... Laviruoju ties kokia pusantros kriaušytės. 
    Nežinau, kiek jų dar liko ar į ką pavirs šitas virsmas... Bet jau pradedu jausti skirtumą. 
    Iki šiol niekada nekalbėdavau su nepažįstamais, kol nebūdavau užkalbinta. Eidavau tiesiu taikymu į prieky. Maži pasikalbėjimai, su parduotuvėj ar gatvėj sutiktais žmonėmis, man būdavo nesuvokiamas ir nereikalingas išsiblaškymas. Net nedrįsdavau paklausti kiek valandų... 
    Paskutiniu metu kalbuosi su pardavėjom, valytojom baseine, vaikais gatvėj, kaimynais... Jei tik šauna į galvą kokia mintis, kurią per mili sekunde spėju panorėt leptelėt, nenugesinu jos galvoj, o tiesiog pasakau. O tada jau leki nuo kalno... laisvu bėgiu, skini pakelės gėles ištiestom rankom... vėjas pučia į veidą... Ir po nedidelio susidurimo, su lygiai tokiu pačiu gerai nusiteikusiu žmogum, nueini su šypsena, pakilęs 2mm nuo šaligatvio paviršiaus. 
    Labai dažnai Kauno Laisvės al. gali sutikti vyrą, važiuojantį dviračiu. Jam iš abieju pusių bėga po šuniuką. Šuniuką, t.y. dažniausiai dviračio dydžio šunį, bet visi šunys man yra šuniukai... Taigi. Dar vienas šuniukas, šį kartą jau mažas, sėdi krepšy ant vairo. Ir mina šitas vyras per visą alėją su ryškiai rožine kuprine, salotiniais kedais, blizgančia bižuterija ant kaklo... Ir jis būtų keistuolis, kaip ir visi kiti.. Tik man vis užkliūna, kad kiekvieną kartą šale bėga vis kiti šuniukai! Tą mili sekundę spėju panorėt viską išsiaiškint! Bet arba nedrįstu, arba neturiu galimybės. Šitas detektyvas mane pasyviai neramina jau pusę metų. Vieną rytą ėjau namo iš baseino ir mane pralenkė TAS VYRAS, su vėl kitais šuniukais. Sustojo prie perėjos ties raudonu šviesoforu. Aš artėju prie gatvės ir mili sekundę spėju panorėt, kad jei pasivysiu jį kol neužsidegė žalia, butinai užkalbinsiu! Nespėjau... Bet nukirtau kampą, vėl jį pasivijus leptelėjau: ar jūs kalbat lietuviškai? Klausimas man pasirodė labai normalus, nes lietuviai taip ryškiai ir smagiai neatrodo. Ypač pagyvenę vyrai. Abu nusijuokėm. Sakau, kaip čia taip su tais šuniukais? Jis nieko nesakęs iš violetinio rankinuko išsitraukė įrėmintą nuotrauką, kur nufotografuotas jis pats, važiuojantis dviračiu Laisvės alėja, su pulku šuniukų 15-20 metų atgal. Pasirodo! Šis vyras dresuoja šunis jau daug daug metų! Keliasi labai ankti, mina su jais palakstyti į parką... Kiek visko daug sužinojau mums bepuškuojant į kalną. Kokia įdomi ir įkvepianti jo kasdienybė! Ir kaip visiškai kitaip aš viską įsivaizdavau, iki kol nepaėmiau ir nepaklausiau to, ką man taip knietėjo sužinoti tą mili sekundę. 
    Žinau. Žmonės taip elgiasi kiekvieną dieną. No big deal. Ir man sakydavo... ko čia mandražiniesi? Taigi neįkas! Ir va. Užtrukau tiek metų kol atsipalaidavo šitas nervas ir nei už ką nesiruošiu praleisti tokios gaivios transformacijos pro pirštus. It is a big deal! Su kiekvienu susidurimu jaučiuosi vis drąsesnė, vis mažiau rūpi kas ką galvoja, viskam reikia vis mažiau pastangų. Stebiu viską ir save pačią su trimečio nuostaba ir vertinu kiekvieną pokyti su pasigrožėjimu!

    P.S.
    Deja, neturiu nuotraukos šiai istorijai iliustruoti. Neabejoju, dauguma Kauniečių yra sutikę šį vyrą mieste. O kitą kartą aš butinai sukaupsiu drąsos ir paprašysiu nufotografuoti. 
    . Saturday, October 06, 2018 .

    2 comments