• about me
  • menu
  • categories

  • Prie proginio įrašo, atrodytų, reikia prisėst, susikaupt, bet man kažkaip nesidėlioja niekas, kol tikrai neprisėdu ir nepapilu to, kas pilasi būtent tą minutę.
    Va dabar pilasi, tai naudojuosi proga. 
    Didelio krūvio nėra, tiesiog yra proga. 
    35.
    O 35 proga tokia prie rimtesnių. Nors tokia nelabai konkreti. Toks amžius, kai nesuprasi ar jau laikas būti viskuo, kuo suaugę žmonės "turi" būti... ar būti kažkuo kitu. 
    Tai aš būnu kažkuo kitu. Kuom - man pačiai nėra galutinai aišku. Bet aišku viena - reikia būti ne tuom, kas geriausiai atrodo, o kuo geriausia jautiesi būdamas.

    Aš labai gerai jaučiuosi šiek tiek suvaikėjus. Kur nereikia - per daug atsipalaidavus. Kur nepriklauso - per daug rimta. Iš šalies atrodau kažkur įstrigus... nesuprasi kuria linkme judanti... gal truputį pasimetus, bet su keliais tvirtais įsitikinimais. Taip eini, ieškai, atrandi, klysti, laikinai džiaugiesi. Ir, atrodo, tai yra būtent tai, dėl ko gyveni - laikinai džiaugtis!
    Geriausia, ką gali išspausti ir tai - optimistiškai nusiteikus. 
    35, o aš visai niekur neskubu. Greičiau truputį vėluoju: išmokti, suprasti, susitaikyti, prisitaikyti, kovoti, laimėti/pralaimėti. Stebėti kiekvieną reakciją, sukonspektuoti kiekvieną atoveiksmį. Sakau - nebenoriu kartoti klaidų, bet kad ir kaip stengčiausi tos klaidos vis naujos ir jų tiek daug, kad kartotis būtų tikra prabanga. Kaip skaityti tą pačią knygą antrą kartą.

    Tai va. Jeigu jum kyla pagunda driogstelt, kad jūs žinot, kas esate, kur einate ir apskritai viską suprantat, ... aš tikiuosi, kad jums taip ir yra. Man pvz. niekas nei aišku nei suprantama. 
    Taip ir blaškausi... ir ne gražius pėdsakus smėlyje palieku...
    o šliaužimo keliais ruožus arimo laukuose. 

    Ačiū už tai!

    P.S. Reklama Italijai. Čia niekada nepritrūksi atradimų, kad ir kiek kartų atvažiuotum...






























































































    . Sunday, June 03, 2018 .
    . Monday, May 21, 2018 .


    Gegužis, turbūt, būs mano mėgstamiausiais mėnuo. Jokio kito mėnesio nevertinam taip, kaip gegužio.  Tada dar visi alkani, akys nepratę prie žalio, kojos prie baso, nuogas kaklas prie šilto vėjo...
    Ir aš labai atsargiai lendu iš paltų, į šlepetes, ir vis negaliu patikėti, kad jau! 
    Joks kitas atspirties taškas neteikia tiek daug pasitenkinimo nauja pradžia, kaip pavasaris! Atrodo, viskas įmanoma. Kas blogai - dabar tikrai bus kitaip. Kas gerai - bus dar geriau. Ne tik svajoji, dabar jau planuoji. Ir nepražiopsok nei alyvų, nei bijūnų, nei pirmos braškės! 
    O didžiausias grožis - kaip viskas laikina.





















    . Monday, May 07, 2018 .


    Kažkada kažkaip pasakiau “negaliu patikėt, kad išgyvenom žiemą". Lyg kažkaip prievarta, ne savo noru ir vos vos. Bet ne viskas buvo taip sunku. Buvo ir šuniukai sniego ekstazėj. Buvo ir saulės prie -18C. Buvo ir tas jausmas kai žiemą prie jūros. 
     O vasara irgi reikes išgyventi! Tikiuosi be sausros, be nesibaigiančių liūčių, bet tornadų ir elektros tiekimo sutrikimo. Ar dar kokių siurprizų.... O pusiausvyros! Kaip ir visame kame. Ir lietaus ir saulės po lygiai. Streso ir poilsio po saikingai. Ledų ir daržovių atitinkamai. 
    Taip ir žiema buvo tam, kad būtų taip gera sulaukti vasaros...