Kai aš buvau išvažiavus, Ignas man siųsdavo savo išfotografuotas juosteles, kad padaryčiau nuotraukas. Jo santykiai su fotografavimu maždaug panašaus neišprusimo lygio kaip ir mano. Bet įdomiausia man, kad jo juostelėse gali būti įvykiai nuo pernai ar užpernai metų. Ir va gaunasi toks kokteilis visai tarpusavy nesusijusių dalykų. Būnant toli nuo namų man tai buvo patys gražiausi netyčiukai.
Pas mus namuose užaugo moliūgas. Jam už tai medalis: aplenkė ir ridikus ir salotas ir svogūnus... Net vyšnių žydėjimą aplenkė. Olimpietis.
Gavau naują magnetuką į savo kolekciją ir tik užklijavus jį ant šaldytuvo supratau, kad kolekcionuoju magnetus. Netyčia.
Binutis važiuoja į sodą. Ten lanko visus kaimynus, bet kaimynams neleidžia lankytis pas mus. Net paukšletiui nutūpti ant šiltnamio kampo neleidžia. Labai didelis šeimininkas.
Jau mėnesį laiko Ignas man kartoja klausimą: ar jau galima su Toms'ais vaikščioti? Klausimas jau nusibodo, bet kaip tik dabar - taip! Jau tikrai galima!
posted by
Akvilina
.
Sunday, April 24, 2011
.
ignas /
kaunas /
namai /
savaitgalis /
sekmadienis /
sventes
Po veiksmo trilerių sapnavimo nakties, kur dalyvavau įkaitų dramoje ir ieškojau AA baterijų revolveriams pakrauti išaušo jau net ne pavasariškas, o vasariškas Vėlykų rytas. Taip šeimyniškai nepusryčiavau jau seniai. Ta prasme, per šventes. Dabar jaučiuosi rami kaip ramunėlė. Su Ignu atsipykom savaitgalio kolionių porciją ir dabar taikos būsenoj renkamės atvirlaiškius. Tėtis skambinėja visiems savo užrašų knygutės kontaktams ir sveikinasi, o mama, labai madingai apsirengusi, tvarkosi virtuvėj.
Norėtūsi išbėgt į miestą. Įdomu, ar žmonės per Vėlykas eina į miestą? Šiaip, pasiganyt? Ir ar per Vėlykas būna nusiteikę nusifotografuot?
Labai džiaugiuosi, kad vakar vakare pralaimėjau ginčą, kas ves Binutį pasivaikščiot. Nuostabiai abu pasiganėm laukais ir miškais. Tik erkių fobija, žinoma, sulaikė nuo lindinomo į krūmus. Labai gražus saulėlydis mūsų labai necivilizuotam parkely. Kontrastas nesuvokiamas: vienoj gatvės pusėj daugiabučių karalystė, kitoj - neprižiūrima, ir vasaros metus nekontroliuojamai apžėlusi gamtos oazė. Kiemo laikais, su kiemo draugais eidavom ten laukinių obuoliukų valgyt. Paskui pora dienų niekas į kiemą neidavo, nes smarkiai viduriuodavo... Mamoms tas nelabai patiko :)
Beje, diskutuojant apie tai, kaip kavos gėrimo įprotį galima bandyt keist žalios arbatos kofeino užtaisu, mama man pasakojo tokią istoriją, kaip vyrai armijoj pramogaudavo. Užpildavo labai didelį kiekį žalios arbatos labai mažu kiekių vandens ir išgėrę "kalbėdavosi su angelais" (citata). Mano tėtis, irgi pasirodo, yra kalbėjęs. Tokių istorijų apie tėvų jaunystę man niekada negana! :)
Su Žemės diena visus!
Šia proga, metu mokslus ir važiuoju į sodą grėbliu pasimosikuot.
Tai va. Sėdžiu, bandau skaityt Brazilijos lietuvių laikraščius panosėj pasistačius didžiulę vaza su sprogsrtančiom vyšnių šakelėm, ir laukiu kol pradės sproginėt pumpurai :) Jau du kartus keičiau šiltą vandenį, kad tik greičiau, greičiau. Ir prisiekiu, kiekvieną kartą kai pakeliu galva, tie spirgučiai vis žalesni ir žalesni :) Pagal planą vyšnios pirmiau turėtu susprogdinti žiedus, o tik paskui lapelius. Su nekantrumu laukiu - kas čia bus?!
O Brazilijos lietuvių laikraščiai labai juokingi. Rašymas, XX a. pradžioje buvo labai neformalus, o greičiau toks prie chebros: kaip galvoj galvojosi taip ir išspausdinta. Žinoma, tada laikraščiams rašė visi kas norėjo (mainais už metinę prenumeratą) todėl publicistikos šedevrų, įtariu, pasitaikydavo retai... Kol kas, tai pats įdomiausias rašinėlis, prie kuriuo šį semestrą dirbau :)
Subscribe to:
Posts (Atom)