Prie proginio įrašo, atrodytų, reikia prisėst, susikaupt, bet man kažkaip nesidėlioja niekas, kol tikrai neprisėdu ir nepapilu to, kas pilasi būtent tą minutę.
Va dabar pilasi, tai naudojuosi proga.
Didelio krūvio nėra, tiesiog yra proga.
35.
O 35 proga tokia prie rimtesnių. Nors tokia nelabai konkreti. Toks amžius, kai nesuprasi ar jau laikas būti viskuo, kuo suaugę žmonės "turi" būti... ar būti kažkuo kitu.
Tai aš būnu kažkuo kitu. Kuom - man pačiai nėra galutinai aišku. Bet aišku viena - reikia būti ne tuom, kas geriausiai atrodo, o kuo geriausia jautiesi būdamas.
Aš labai gerai jaučiuosi šiek tiek suvaikėjus. Kur nereikia - per daug atsipalaidavus. Kur nepriklauso - per daug rimta. Iš šalies atrodau kažkur įstrigus... nesuprasi kuria linkme judanti... gal truputį pasimetus, bet su keliais tvirtais įsitikinimais. Taip eini, ieškai, atrandi, klysti, laikinai džiaugiesi. Ir, atrodo, tai yra būtent tai, dėl ko gyveni - laikinai džiaugtis!
Geriausia, ką gali išspausti ir tai - optimistiškai nusiteikus.
35, o aš visai niekur neskubu. Greičiau truputį vėluoju: išmokti, suprasti, susitaikyti, prisitaikyti, kovoti, laimėti/pralaimėti. Stebėti kiekvieną reakciją, sukonspektuoti kiekvieną atoveiksmį. Sakau - nebenoriu kartoti klaidų, bet kad ir kaip stengčiausi tos klaidos vis naujos ir jų tiek daug, kad kartotis būtų tikra prabanga. Kaip skaityti tą pačią knygą antrą kartą.
Tai va. Jeigu jum kyla pagunda driogstelt, kad jūs žinot, kas esate, kur einate ir apskritai viską suprantat, ... aš tikiuosi, kad jums taip ir yra. Man pvz. niekas nei aišku nei suprantama.
Taip ir blaškausi... ir ne gražius pėdsakus smėlyje palieku...
o šliaužimo keliais ruožus arimo laukuose.
Ačiū už tai!
P.S. Reklama Italijai. Čia niekada nepritrūksi atradimų, kad ir kiek kartų atvažiuotum...
