• about me
  • menu
  • categories
  • category
    visko po siek tiek
    Showing posts with label visko po siek tiek. Show all posts
    Showing posts with label visko po siek tiek. Show all posts


    Koks geras pasiteisinimas yra užgavėnės. Mano mėgstamiausias užgavėnių, Kūčių, arba šiaip paprastos dienos blynas yra su silke. Seilės kaupiasi vien pagalvojus... 
    Bet per užgavėnes, kaip ir paprastą dieną, mano tikslas yra sunaudoti viską šaldytuve, kol nesugedo. Pagyvenusio kefyro blynai buvo tas AHA pusrytis. 
    Labai nemėgstu sekti receptų, ir tai tik todėl, kad daug labiau mėgstu pirkti universalius maisto produktus, nieko praštmatnaus, ar kažko tokio, ko prireikia tik du kartus per metus... Panašiai ir su spinta. Ten tik patogūs treningai, pora juodų džinsų ir beveik vien pilki megstiniai... 
    Labai rekomenduoju šituos lengvus pagaminti ir dar lengviau valgyti blynus! Ne tik per užgavėnes.







    . Saturday, March 09, 2019 .

    aha

    category
    visko po siek tiek
    Showing posts with label visko po siek tiek. Show all posts
    Showing posts with label visko po siek tiek. Show all posts
    . Saturday, March 09, 2019 .


    Koks geras pasiteisinimas yra užgavėnės. Mano mėgstamiausias užgavėnių, Kūčių, arba šiaip paprastos dienos blynas yra su silke. Seilės kaupiasi vien pagalvojus... 
    Bet per užgavėnes, kaip ir paprastą dieną, mano tikslas yra sunaudoti viską šaldytuve, kol nesugedo. Pagyvenusio kefyro blynai buvo tas AHA pusrytis. 
    Labai nemėgstu sekti receptų, ir tai tik todėl, kad daug labiau mėgstu pirkti universalius maisto produktus, nieko praštmatnaus, ar kažko tokio, ko prireikia tik du kartus per metus... Panašiai ir su spinta. Ten tik patogūs treningai, pora juodų džinsų ir beveik vien pilki megstiniai... 
    Labai rekomenduoju šituos lengvus pagaminti ir dar lengviau valgyti blynus! Ne tik per užgavėnes.







    . Wednesday, October 31, 2018 .


    Visada apie save galvojau, kad esu vienas iš tų, kurie jaučia daugiau, negu žino. Išgyvena daugiau negu supranta. Sprendimus priiminėju pasitarus su savo viduriais, kitaip sakant "gut feeling". Gal tai ir nėra labai logiška, gal nelabai protinga, bet aš taip funkcionuoju ir ne kitaip. Galiu save kartais paprievartauti, pasipriešinti, pamaištauti, bet kiekvieną kartą nepaklausius savo intuicijos, vistiek atsirandu tam pačiam rezultate. Tik daug skausmingiau ir užtrunku daug ilgiau. 
    O kartais, net ir labai teisingai atrodantis sprendimas mane tik vos vos pakutena abejonėmis, visai mažai... nespėju apsidairyt, kaip jau klaidžioju pasimetus, nieko nematau, niekio nesusigaudau ir tik norisi nepastebėtai sliūkint atbuliniu bėgiu, kol dar nevėlu apsigalvoti... O tada jau lėkt labai greitai atgal į savo saugų ir patikimą urvą. 
    Suprantu, kad gal nelabai rišliai čia pilstau, bet tai apie galimybes, kurių norėjau ir tyliai prašiau, tik nieko nejudinau. Laukiau, nedrįsau, neprisiruošiau. Kol pagaliau ta galimybė, tas prašymas prinoko ir materealizavosii į pačią aiškiausią būseną - atėjo žmogaus pavidalu ir žmogaus balsu pasakė: dabar darom tą ir darom taip. Ir kur dabar dėtis? Negali atsisakyt, nes juk tai yra tai, ko norėjai. Bet sutikti lygiai taip pat sunku. Viduriai vartosi aukštyn kojom. Kaip kokiam egzamine, vien iš jaudulio ir pasimetimo pradedi taisyti teisingus atsakymus į neteisingus. Kur tas saugus ir patikimas urvas..?
    Tokiais atvejais man padeda vienas universalus atsakymų variantas: viskas praeina. Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti. Tiesiog viskas praeina. 
    Praeina geri dalykai, bet blogi taip pat kažkada baigiasi. Saugus ir patikimas urvas irgi turi galiojimo terminą. Dabar persilankstau į naują formą ir manifestinu naujus prašymus, kitas galimybes. Ir tikiuosi, kad kitą kartą nelauksiu žmogaus pavidalo, o turėsiu daugiau drąsos tai pasiekti pati!


















    P. S. jaučiuosi kaip po terapijos sesnso - palengvėjus ir susivokus. Su liudininkais :)

    . Sunday, June 03, 2018 .


    Prie proginio įrašo, atrodytų, reikia prisėst, susikaupt, bet man kažkaip nesidėlioja niekas, kol tikrai neprisėdu ir nepapilu to, kas pilasi būtent tą minutę.
    Va dabar pilasi, tai naudojuosi proga. 
    Didelio krūvio nėra, tiesiog yra proga. 
    35.
    O 35 proga tokia prie rimtesnių. Nors tokia nelabai konkreti. Toks amžius, kai nesuprasi ar jau laikas būti viskuo, kuo suaugę žmonės "turi" būti... ar būti kažkuo kitu. 
    Tai aš būnu kažkuo kitu. Kuom - man pačiai nėra galutinai aišku. Bet aišku viena - reikia būti ne tuom, kas geriausiai atrodo, o kuo geriausia jautiesi būdamas.

    Aš labai gerai jaučiuosi šiek tiek suvaikėjus. Kur nereikia - per daug atsipalaidavus. Kur nepriklauso - per daug rimta. Iš šalies atrodau kažkur įstrigus... nesuprasi kuria linkme judanti... gal truputį pasimetus, bet su keliais tvirtais įsitikinimais. Taip eini, ieškai, atrandi, klysti, laikinai džiaugiesi. Ir, atrodo, tai yra būtent tai, dėl ko gyveni - laikinai džiaugtis!
    Geriausia, ką gali išspausti ir tai - optimistiškai nusiteikus. 
    35, o aš visai niekur neskubu. Greičiau truputį vėluoju: išmokti, suprasti, susitaikyti, prisitaikyti, kovoti, laimėti/pralaimėti. Stebėti kiekvieną reakciją, sukonspektuoti kiekvieną atoveiksmį. Sakau - nebenoriu kartoti klaidų, bet kad ir kaip stengčiausi tos klaidos vis naujos ir jų tiek daug, kad kartotis būtų tikra prabanga. Kaip skaityti tą pačią knygą antrą kartą.

    Tai va. Jeigu jum kyla pagunda driogstelt, kad jūs žinot, kas esate, kur einate ir apskritai viską suprantat, ... aš tikiuosi, kad jums taip ir yra. Man pvz. niekas nei aišku nei suprantama. 
    Taip ir blaškausi... ir ne gražius pėdsakus smėlyje palieku...
    o šliaužimo keliais ruožus arimo laukuose. 

    Ačiū už tai!

    P.S. Reklama Italijai. Čia niekada nepritrūksi atradimų, kad ir kiek kartų atvažiuotum...