Šiandien ryte žiūrėjau Labą rytą, Lietuva! ir ten pasakojo apie dvyliktokus, kurie po mokyklos baigimo, vietoj aklo stojimo ten, kur tik priims, renkasi metus prabimbinėt. Prabimbinėt, turiu minty, pačia geriausia prasme! Net ir jogos instruktorius kažkada įtikinėjo, kad diena praleista nieko neveikiant - irgi labai reikalinga. Nors nieko neveikimu tų jaunuolių niekaip neapkaltinsi... savonoriauja kariuomenėj, moko vaikus portugalijoj, skersuoja visą Australiją ir pan. O paskui geriausia vieta: po visko grįžta namo!
Kai aš keliauju, man visada kyla toks labai gėdingas ir kvailas klaisimas. Ypač mažuose miestuose. Tokiuose, ale, nieko įspūdingo, ypatingo ar išskirtinio - "ką čia žmonės veikia?" Ką galima veikti vienam ar kitam panašiam užkampį? Ir paskui save iš karto nubaudžiu, kad pati esu iš Kauno. Ačiū, sėsk, du! Puikiai suprantu, kad kažkas atvažiuoja ir klausia to pačio gėdingo ir kvailo klausimo apie Kauną. Bet kad ir kur būčiau gyvenus ar keliavus, kažkodėl vistiek tai renkuosi ir visada grįžtu. O svarbiausia, niekada netrūksta, ką veikti :) Nu nes Vilnius už 100km :)
Taip pat suprantu, kad emigracijos tema pas mus yra - no no, o prie alaus bokalo dėl to susipyksta geriausi draugai... Bet tik todėl, kad kažkam visada per daug rūpi kitų reikalai. Kodėl tu TEN, kodėl tu TĄ, kodėl tu TAIP? Labai džiaugiuosi už visus savo draugus ir pažįstamus gyvenančius visur kitur. Ir, aišku, už galimybę pas juos nuvažiuosi *ir zylioti jiems iš paskos, atjungus visus išlikimo receptoriu, be žemėlapio, nes jie nuveda, kur kas gerai ir skanu* Ir labai džiaugiuosi už tą dvyliktokę per Labą Rytą, kuri sakė: AŠ noriu namo, nes man ČIA mieliausia. Tiems, kurie "žino geriausiai", nereikės už ją rinkti kreditų universitete, nereikės dirbti arba nedirbti pagal specialybę, bet taip pat jų nebus šale nuotraukose su kengūrom.
Mano susižavėjimas patarlių magija tęsiasi toliau! Čia labiausiai tiktų: kas kaip moka, tas taip šoka.
