urvas

Visada apie save galvojau, kad esu vienas iš tų, kurie jaučia daugiau, negu žino. Išgyvena daugiau negu supranta. Sprendimus priiminėju pasitarus su savo viduriais, kitaip sakant "gut feeling". Gal tai ir nėra labai logiška, gal nelabai protinga, bet aš taip funkcionuoju ir ne kitaip. Galiu save kartais paprievartauti, pasipriešinti, pamaištauti, bet kiekvieną kartą nepaklausius savo intuicijos, vistiek atsirandu tam pačiam rezultate. Tik daug skausmingiau ir užtrunku daug ilgiau.

O kartais, net ir labai teisingai atrodantis sprendimas mane tik vos vos pakutena abejonėmis, visai mažai... nespėju apsidairyt, kaip jau klaidžioju pasimetus, nieko nematau, niekio nesusigaudau ir tik norisi nepastebėtai sliūkint atbuliniu bėgiu, kol dar nevėlu apsigalvoti... O tada jau lėkt labai greitai atgal į savo saugų ir patikimą urvą.

Suprantu, kad gal nelabai rišliai čia pilstau, bet tai apie galimybes, kurių norėjau ir tyliai prašiau, tik nieko nejudinau. Laukiau, nedrįsau, neprisiruošiau. Kol pagaliau ta galimybė, tas prašymas prinoko ir materealizavosii į pačią aiškiausią būseną - atėjo žmogaus pavidalu ir žmogaus balsu pasakė: dabar darom tą ir darom taip. Ir kur dabar dėtis? Negali atsisakyt, nes juk tai yra tai, ko norėjai. Bet sutikti lygiai taip pat sunku. Viduriai vartosi aukštyn kojom. Kaip kokiam egzamine, vien iš jaudulio ir pasimetimo pradedi taisyti teisingus atsakymus į neteisingus. Kur tas saugus ir patikimas urvas..?

Tokiais atvejais man padeda vienas universalus atsakymų variantas: viskas praeina. Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti. Tiesiog viskas praeina.

Praeina geri dalykai, bet blogi taip pat kažkada baigiasi. Saugus ir patikimas urvas irgi turi galiojimo terminą. Dabar persilankstau į naują formą ir manifestinu naujus prašymus, kitas galimybes. Ir tikiuosi, kad kitą kartą nelauksiu žmogaus pavidalo, o turėsiu daugiau drąsos tai pasiekti pati!