Vykdau pažadus. Su pasididžiavimu! Kokia sarmata nepamatyti Labanoro valdų iki tokio solidaus amžiaus. Neatleistina!
O Labanoras - didis ir vešlus, ir paslaptingas, ir netikėtas. Aukštaitijos nacionalinio parko informacijos centre neatsakėm beveik nei į vieną viktorinos klausimą. Puiki centre dirbanti Danguolė, viena iš dviejų likusių darbuotojų, apiplovė mus srautu įdomios informacijos apie Labanorą ir jo apylinkes, visą klebonų dinastija ir kaimo melodramas, sklypų kainas, šventes ir pasibuvimus, kurių tikrai daugiau negu aš prisiruošiu aplankyti Kaune. Pats informacijos centras labiau pritaikytas vaikams, bet, galbūt, būtent todėl mes taip įsijautėm. Landžiojom, kilnojom, dėliojom, spėliojom ir spaudėm mygtukus ir kiek visko sužinojom!
Tam pačiam kieme, ant senos mergaičių gimnazijos pamatų įsikūręs Labanoro viešbutis ir restoranas, kur galima paragauti tik šiam regionui būdingos žuvies, bulvinių blynų su garšva ir anties kiaušiniu, o vietinis samagonas užsakomas po slaptažodžiu "stalo vandenukas". Puikus aptarnavimas, mediniai staliukai po nuo obuolių apsunkusiom obelim, gardas pilnas nuostabiausių gaidžių ir vištų, į kurį, kaip į telenovelę paspoksoti tikrai norės ne tik vaikai, bet ir suaugę!
Su palapinėm nutūpėm Liškiavoje, senosios svirnos parke, plaukėm baidarėm nuostabaus grožio Kiaunos upe, su siurprizais, kliūtim ir nuotykiais, ant laužo virėm pomidorinę ryžių sriubą, bet galiasiai valgėm pomidorinį ryžių plovą. Lipom į apžvalgos bokštą, ėjom pažintiniu Labanoro taku, kiauriai sulijom ir nei kiek nenusiminėm. Ir tai tik dviejų savaitgalio dienų nuotykis! Visiem įmanomas ir piniginei tikrai įkandamas!
Ir kaip visada, po tokio žygio tik viena išvada - Lietuva yra nuostabi!
