Vieną sekmadienį, po ilgos pertraukos sugrįžau į Aleksoto turgų. Kažkodėl apsipirkimus galiu pakelti tik labai mažom, atsargiom ir nebrangiom dozėm. Visa kita atrodo kaip persivalgymas.
Koks šaltas ir smagus buvo rytas! Vienas iš nedaugelio kartų, kai nuvažiuoji su misija ir ją įvykdai. Ieškojom eglutės aksesuarų, ir kaip žinodami, turginiai iškrapštė viską, ką turėjo. Dar radom gražų stalo įrankių komplektą ir dar šio to sijonams kabinti. Mano spintoj sijonai gal trys, bet ir tų neturiu kaip tvarkingai susidėti.
Kalėdines dovanas renku ištisus metus: einu, pamatau, pagalvoju apie žmogų ir sufleruot nebereikia. Todėl prieš_šventinė psichozė niekada neišmuša iš vėžių. Dar labai mėgstu žaisti kainos ir tikrosios vertės lenktynes, su papildomu prizu, kai sumušamas mažo biudžeto rekordas. Ir ne todėl, kad geriems žmonėms gaila pinigų, o todėl, kad brangios dovanos yra lengviausia išeitis. Aš turiu problemą su lengviausiom išeitim :) Kuo sunkiau, tuo geriau!
O daugiau kaip ir viskuom pasirūpinta: sniego užteks, šalta irgi pakankamai, eglutė balkone laukia savo debiuto. Rankos atostogauja, bet galva pati netelpa savo formoje. Nusiraminti niekaip nesigaus, net jei nueičiau į mišias ir visa bažnyčia sulinkėtų ramybės.
