Šiandien sugalvojau nukrypti nuo savo temų ir pasiganyti kituose arimuose.
Savaitgalio muziejus mane palietė visais savo pirštais ir vienas iš jų buvo XX a. vidurio žmonių apranga.
Uniformos reiškinys man tikrai artimas. Visą savo mokyklinį gyvenimą nešiojau uniformą. 1-5 klasėse - tarybinę, o vėliau Jėzuitų gimnazijos uniformą, kuri buvo viena iš pirmųjų sugalvojusi tokį manevrą. Visą savo mokyklinį gyvenimą, išskyrus paskutinius abiturientiškus metus, nekenčiau uniformos ir mokyklos apskritai. Mokyklą pradėjau mylėti tik kai supratau, kad ji tuojau baigsis.
Taip pat nekenčiau beveik visų drabužių kuriuos man išrinkdavo ir nupirkdavo mama. Tuos drabužius turėdavau nešioti iki jų gyvenimo pabaigos ir tik tada gaudavau ką nors naujo. Prisimenu vieną ypatingai nemalonę rudeninių batukų paiešką, kai žliumbiau iki pasiutimo ir dariau viešą gėdą visai šeimai, atsisakydama pritarti batams, kuriuos išrinko mama. Žinoma, mama tada laimėjo, kaip ir buvo įprasta. Ji turėjo piniginę, o aš ne. A! Ji taip pat turėjo daugiau proto bei geresnį skonį, o aš ne.
Ir sugalvok tu man... Viskas ką nešiojau vaikystėj ir paauglystėj - man dabar yra LABAI GRAŽU!!! (daug daug šauktukų) Ir kai sakau gražu, tai turiu omeny, kad būtent tokius drabužius dabar renkuosi pati. Tuos pasiutligę sukėlusius batus dabar paimčiau 39 dydžio ir nešiočiau kiekvieną dieną.
Dar vienas įdomus parapsichologinis reiškinys tai, kad man dabar labai patinka uniforma. Ir kaip fenomenas ir kaip stilius. Mano spintoj yra apie dvylika identiškų baltų marškinėlių ir tiek pat tokių pačių juodų. Beveik visi mano turimi džinsai panašūs. Batų departamente taip pat rastumėm tris poras vienos rūšies bato. Prieš porą metų ZAROJ radau megstinį, kuris man tiko ir labai patiko. Visas keturias spalvas nešioju iki šiol. Tai mano uniforma, kuria visada pasitikiu ir kurioj jaučiuosi labiausiai savim.
Dabar, kai viską čia parašiau, jau ir man aišku, kad kažkoks ryšys tarp dabarties ir vaikystės traumų tikrai yra. Nesiginčysiu.
Ir vis dėl to... Norėjau pasakyti, kad sekmadienio muziejaus nuotraukose ir filmuose matytos 1950m. vaikų uniformos mane prisijaukino ir įkvėpė šitam rašinėliui.
Dar noriu pasakyti madų blogerėms - respect'as (kaip jaunimas sako). Tiek laiko, kiek šiandien praleidau prie šitų savo maketų dar nebuvau sugaišus nei vienam savo ankstesnių 'šedevrų'. Ir tai labai varginantis darbas. Fashion blogging - tikrai ne man... (uniforma -taip!)
Taigi. Mano rudens uniformos demonstracija. Nemažai panašių dalykų jau turiu, todėl net apsipirkinėti nereikes... Tik viską gražiai sudėliot ant savęs.
Ot.
Kadrai iš filmo The Singing Street
Nuotrauka iš čia
Šiandien sugalvojau nukrypti nuo savo temų ir pasiganyti kituose arimuose.
Savaitgalio muziejus mane palietė visais savo pirštais ir vienas iš jų buvo XX a. vidurio žmonių apranga.
Uniformos reiškinys man tikrai artimas. Visą savo mokyklinį gyvenimą nešiojau uniformą. 1-5 klasėse - tarybinę, o vėliau Jėzuitų gimnazijos uniformą, kuri buvo viena iš pirmųjų sugalvojusi tokį manevrą. Visą savo mokyklinį gyvenimą, išskyrus paskutinius abiturientiškus metus, nekenčiau uniformos ir mokyklos apskritai. Mokyklą pradėjau mylėti tik kai supratau, kad ji tuojau baigsis.
Taip pat nekenčiau beveik visų drabužių kuriuos man išrinkdavo ir nupirkdavo mama. Tuos drabužius turėdavau nešioti iki jų gyvenimo pabaigos ir tik tada gaudavau ką nors naujo. Prisimenu vieną ypatingai nemalonę rudeninių batukų paiešką, kai žliumbiau iki pasiutimo ir dariau viešą gėdą visai šeimai, atsisakydama pritarti batams, kuriuos išrinko mama. Žinoma, mama tada laimėjo, kaip ir buvo įprasta. Ji turėjo piniginę, o aš ne. A! Ji taip pat turėjo daugiau proto bei geresnį skonį, o aš ne.
Ir sugalvok tu man... Viskas ką nešiojau vaikystėj ir paauglystėj - man dabar yra LABAI GRAŽU!!! (daug daug šauktukų) Ir kai sakau gražu, tai turiu omeny, kad būtent tokius drabužius dabar renkuosi pati. Tuos pasiutligę sukėlusius batus dabar paimčiau 39 dydžio ir nešiočiau kiekvieną dieną.
Dar vienas įdomus parapsichologinis reiškinys tai, kad man dabar labai patinka uniforma. Ir kaip fenomenas ir kaip stilius. Mano spintoj yra apie dvylika identiškų baltų marškinėlių ir tiek pat tokių pačių juodų. Beveik visi mano turimi džinsai panašūs. Batų departamente taip pat rastumėm tris poras vienos rūšies bato. Prieš porą metų ZAROJ radau megstinį, kuris man tiko ir labai patiko. Visas keturias spalvas nešioju iki šiol. Tai mano uniforma, kuria visada pasitikiu ir kurioj jaučiuosi labiausiai savim.
Dabar, kai viską čia parašiau, jau ir man aišku, kad kažkoks ryšys tarp dabarties ir vaikystės traumų tikrai yra. Nesiginčysiu.
Ir vis dėl to... Norėjau pasakyti, kad sekmadienio muziejaus nuotraukose ir filmuose matytos 1950m. vaikų uniformos mane prisijaukino ir įkvėpė šitam rašinėliui.
Dar noriu pasakyti madų blogerėms - respect'as (kaip jaunimas sako). Tiek laiko, kiek šiandien praleidau prie šitų savo maketų dar nebuvau sugaišus nei vienam savo ankstesnių 'šedevrų'. Ir tai labai varginantis darbas. Fashion blogging - tikrai ne man... (uniforma -taip!)
Taigi. Mano rudens uniformos demonstracija. Nemažai panašių dalykų jau turiu, todėl net apsipirkinėti nereikes... Tik viską gražiai sudėliot ant savęs.
Ot.
Kadrai iš filmo The Singing Street
Nuotrauka iš čia
O kiek visokiu graziu rubeliu is vaikystes as dabar irgi nesiociau, jei tik kas juos isdidintu iki mano dydzio... ir kiek asaru, kiek riksmu, surauktu nosiu buvo, kol mama itikinedavo, kad tai labai grazu. Uniformu niekad nemegau, nors teko deveti ir ta rusiska ir lietuviska... nors, on the other hand, visada zavejausi uniforma ziuredama filmus, kaip visi vaikai vaiksto su vienodais megztiniais ir graziais sijoneliais. ir kaip visi deliojasi savo papkes i spinteles su spyna. ech. Jau krypstu nuo temos... :)
ReplyDeletewow kiek daug graziu megztuku :)
ReplyDeletelabai įdomus straipsnis :).
ReplyDeletenors ir rašei : " Fashion blogging - tikrai ne man..", tačiau tai tau puikiai sekasi ;). Tikiuosi sulaukti panašių įrašų:).