Kam nors gali susidaryti įspūdis, kad tam, kas sėdi už tokio_bet_kokio vairo, gyvenimas yra rožėm klotas, lietaus debesys jį pralenkia, ir visokios malonės nusileidžia tiesiai iš dangaus.
Šiandien supratau, kad būtent taip ir yra.
Važiavau traukiniu (labai šiltu ir patogiu) iš Vilniaus namo ir turbūt pirmą kartą gyvenime nemiegojau. Bent jau pirmą kelionės atkarpą. Ojeij, kokie vaizdai pro langą lėkė. Esu juos mačius ir anksčiau... aš pati nesu iš medžio iškritus, bet šiandien pagalvojau... Kaip man pasisekė, kad negimiau aukoholikų, mušeikų, asocialioj šeimoj, troboj su dviem lovom, ir aštuoniais žmonėmis, kurie juose turi sutilpti. Nenoriu nieko sumenkinti, nes būna ir taip, kad tie, kurie turi visai nieko yra labai laimingi žmonės. Bet ta erdvė, kurią dabar okupuoja mano blynų su bananais prisikimšęs kūnas, yra tikras stebuklas ir laimė. Manęs niekas neskriaudžia, neprievartauja, neverčia dirbti, neišnaudoja. Aš nežinau, ką reiškia alkis (iš esmės), patenku į tuos procentus žmonių, kurie turi PC ir dar turbinį internetą, rašau visokius kvailus blog'us, šeima už manęs stovi kaip koks Heraklis, galiu sau leisti nueiti pas dantistą, o vasarą nuvažiuoti prie jūros. Jau nekalbu apie visus niekus, be kurių tikrai galėčiau apsieiti. Važinėju patogiais ir šiltais traukiniais į sostinę, kur mane šiltuose namuose priima, pavalgydina ir paguodžia draugai. Dabar didžiausia dilema - dėl ko ten mane guosti, kai tikrai neturėtų būti jokių nusiskundimų...
Ir kas per mada ieškoti sliekų ant šaligatvio... Dabar būčiau tikrai laiminga jei galėčiau išsiversti save į išvirkščią pusę, viską iškratyti ir atsiversti atgal. O taip pat užčiaupti savo vidinį balsą... Būtų tobula.
Kam nors gali susidaryti įspūdis, kad tam, kas sėdi už tokio_bet_kokio vairo, gyvenimas yra rožėm klotas, lietaus debesys jį pralenkia, ir visokios malonės nusileidžia tiesiai iš dangaus.
Šiandien supratau, kad būtent taip ir yra.
Važiavau traukiniu (labai šiltu ir patogiu) iš Vilniaus namo ir turbūt pirmą kartą gyvenime nemiegojau. Bent jau pirmą kelionės atkarpą. Ojeij, kokie vaizdai pro langą lėkė. Esu juos mačius ir anksčiau... aš pati nesu iš medžio iškritus, bet šiandien pagalvojau... Kaip man pasisekė, kad negimiau aukoholikų, mušeikų, asocialioj šeimoj, troboj su dviem lovom, ir aštuoniais žmonėmis, kurie juose turi sutilpti. Nenoriu nieko sumenkinti, nes būna ir taip, kad tie, kurie turi visai nieko yra labai laimingi žmonės. Bet ta erdvė, kurią dabar okupuoja mano blynų su bananais prisikimšęs kūnas, yra tikras stebuklas ir laimė. Manęs niekas neskriaudžia, neprievartauja, neverčia dirbti, neišnaudoja. Aš nežinau, ką reiškia alkis (iš esmės), patenku į tuos procentus žmonių, kurie turi PC ir dar turbinį internetą, rašau visokius kvailus blog'us, šeima už manęs stovi kaip koks Heraklis, galiu sau leisti nueiti pas dantistą, o vasarą nuvažiuoti prie jūros. Jau nekalbu apie visus niekus, be kurių tikrai galėčiau apsieiti. Važinėju patogiais ir šiltais traukiniais į sostinę, kur mane šiltuose namuose priima, pavalgydina ir paguodžia draugai. Dabar didžiausia dilema - dėl ko ten mane guosti, kai tikrai neturėtų būti jokių nusiskundimų...
Ir kas per mada ieškoti sliekų ant šaligatvio... Dabar būčiau tikrai laiminga jei galėčiau išsiversti save į išvirkščią pusę, viską iškratyti ir atsiversti atgal. O taip pat užčiaupti savo vidinį balsą... Būtų tobula.
.
Monday, March 12, 2012
.
personal
Skaitydama šią dalį apie "kaip man pasisekė" vis linkčiojau ir galvojau, kokia gi ir aš laiminga! :)))
ReplyDeletekai stuktelėjai čia :) prašviesėjo smegenys perskaičius :) uoj vertinga yra mokėt pasidžiaugt, po šimts :)
ReplyDeleteBet gi šitaip visuomet... Kiekvienam savos problemos. Tokius išlepusius vaikus, kaip mes, vis profilaktiškai reikia supurtyt, kad atsimerktumėm ir apsidairytumėm. Bet žinai, čia turbūt per amžius buvo taip ir bus - kuo geriau gyveni, tuo didesnės ir absurdiškesnės tau tavo problemos :)
ReplyDeletehttp://girlssay-yes.blogspot.com/2012/03/stylish-blogger-awards.html uz tavo nuostabias idejas siunciu stylish blogger award :)
ReplyDeleteSuper!!! džiaugiuosi už tave, už save ir visus kitus, kuriuos karts nuo karto aplanko panašus praregėjimas :)
ReplyDeleteAukso žodžiai, A. Panašiai būna prisižiūrėjus dokumentikos. Bet tai kaskart viduj atsitokėjam ir vėl ko nors prisigalvojam. Bendra patirtis, khem.
ReplyDeleteLabai patiko!
ReplyDeletehttp://onemoonfourstars.blogspot.com/