Šiemetinė vasara pilna visokių naujoviškų įvykių, jubiliejų, atradimų, nukrypimų, nesusipratimų, susipratimų... Jau vien kategorijų kiek, o ką jau čia plėstis ir smulkintis...
Vienas tokių paskutinių buvo riebiai storas mokyklos baigimo sukaktinis.
Va, vieną dalyką galiu pasakyt drąsiai: jeigu prieš ~12 metų man kas nors būtų pasakęs, kad aš su tokiu smalsumu ir entuziazmu ruošiuos į šitą renginį, būčiau pasiūlius persižegnoti... nes savo mokyklos (t.y. kaip mes iki šiol ją vadinam iš didžiosios raidės - Jėzuitkės) aš, švelniai tariant, nemėgau. Prieš savo valią buvau ten patalpinta, absoliučiai nepritapau, ir lygiai su tokiom pačiom kančiom nešiau tą Jėzuitišką kryžių iki pat tos dienos, kai iš kažin kur gavau papildomo proto... Porą metų pasidžiaugus, vėliau buvo gaila išeiti.
Iki šiol sapnuoju, kaip su visais savo bakalaurais keliuosi ryte, spaudžiu užpakalį į tą languotą sijoną ir grįžtu į mokyklą kažko užbaigti... Sapnas besikartojantis ir vis neiššifruoju, kokių reikalų nesutvarkiau iki galo...
Dar vienas dalykas, kuriuo tada nebūčiau patikėjus - kad liksiu artimam kontakte ne su vienu, ne dviem, ir net ne trim savo klasiokais (ne mano skonio). Kai kuriuos dabar didžiai statau į deficitinę išskirtinių draugų kategoriją.
Susitikom, pabuvom. Gavosi kažkaip be pastangų... ir nebeprisimenu tų kančių... ir visų veidai bei juokai kaip kisielius vis dar iš lėto bėga paširdžiais... ir tikiuosi, kad išsipildys visi prie stalo pasakyti tostai...
Už stovėjimą prie šitos palangės skaudžiai bausdavo... iki šiol nesuprantu kodėl... Įdomu, kaip būtų buvę, jei tada būtume sugalvoję su kunigėliais pasiginčyt...
Kaip tada, taip ir dabar (prie tų pačių radiatorių).
Būdama visiška mikrorajono augintinė puikiai pažinojau Kauno senamiestį nuo mažų dienų. Žinoma, ne Kauno stogais tada galvas pro langą iškišę grožėdavomės.. ir ne vestuvėmis Rotušėj penktadieniais...
Niekas nesumaišė savo vietų.
Aš taip laukiau tų spintelių kol mokiausi... ir žinoma, nespėjau...
O buvo maždaug taip:
Šiemetinė vasara pilna visokių naujoviškų įvykių, jubiliejų, atradimų, nukrypimų, nesusipratimų, susipratimų... Jau vien kategorijų kiek, o ką jau čia plėstis ir smulkintis...
Vienas tokių paskutinių buvo riebiai storas mokyklos baigimo sukaktinis.
Va, vieną dalyką galiu pasakyt drąsiai: jeigu prieš ~12 metų man kas nors būtų pasakęs, kad aš su tokiu smalsumu ir entuziazmu ruošiuos į šitą renginį, būčiau pasiūlius persižegnoti... nes savo mokyklos (t.y. kaip mes iki šiol ją vadinam iš didžiosios raidės - Jėzuitkės) aš, švelniai tariant, nemėgau. Prieš savo valią buvau ten patalpinta, absoliučiai nepritapau, ir lygiai su tokiom pačiom kančiom nešiau tą Jėzuitišką kryžių iki pat tos dienos, kai iš kažin kur gavau papildomo proto... Porą metų pasidžiaugus, vėliau buvo gaila išeiti.
Iki šiol sapnuoju, kaip su visais savo bakalaurais keliuosi ryte, spaudžiu užpakalį į tą languotą sijoną ir grįžtu į mokyklą kažko užbaigti... Sapnas besikartojantis ir vis neiššifruoju, kokių reikalų nesutvarkiau iki galo...
Dar vienas dalykas, kuriuo tada nebūčiau patikėjus - kad liksiu artimam kontakte ne su vienu, ne dviem, ir net ne trim savo klasiokais (ne mano skonio). Kai kuriuos dabar didžiai statau į deficitinę išskirtinių draugų kategoriją.
Susitikom, pabuvom. Gavosi kažkaip be pastangų... ir nebeprisimenu tų kančių... ir visų veidai bei juokai kaip kisielius vis dar iš lėto bėga paširdžiais... ir tikiuosi, kad išsipildys visi prie stalo pasakyti tostai...
Už stovėjimą prie šitos palangės skaudžiai bausdavo... iki šiol nesuprantu kodėl... Įdomu, kaip būtų buvę, jei tada būtume sugalvoję su kunigėliais pasiginčyt...
Kaip tada, taip ir dabar (prie tų pačių radiatorių).
Būdama visiška mikrorajono augintinė puikiai pažinojau Kauno senamiestį nuo mažų dienų. Žinoma, ne Kauno stogais tada galvas pro langą iškišę grožėdavomės.. ir ne vestuvėmis Rotušėj penktadieniais...
Niekas nesumaišė savo vietų.
Aš taip laukiau tų spintelių kol mokiausi... ir žinoma, nespėjau...
O buvo maždaug taip:
.
Tuesday, August 28, 2012
.
2012 /
kaunas /
nuotaika /
savaitgalis /
senamiestis
Kaip smagu susitikti senus klasės draugus, pasikalbėti, sužinoti kaip sekasi, pamatyti kaip kas pasikeitę. :) O po kelių metų mokyklos baigimo susitikote? :)
ReplyDeleteman tai Jėzuitų gimnazija visad asocijuodavosi su kokia mokykla iš filmų, kur viskas prižiūrima itin griežtai (jau vien tas pasimeldimas prieš pamokas..), bet iš tikro ten mokos tokie maištingi ir slapta šunybes krečiantys mokiniai:))
ReplyDeleteAs tai vis dar nejauciu jokio ilgesio mokyklai.. gal per mazai laiko praejo..
ReplyDeleteSmagu smagu... kai smagu. Zodziu viskas gerai, kas gerai baigiasi. O sijonai tai visu buvo tokie miniakai? O maksi galima buvo nesiot? O kelniu visai ni-ni-ni???
ReplyDeleteKažkaip užklydau į šį blogą, žiū, kažkas apie mano mokyklą kalba... Labai įdomu pasižiūrinėt nuotraukas, kaip viskas dabar atrodo - tiek daug pasikeitę nuo mūsų laikų. O tie sijonėliai tai nostalgiją sukėlė, ech...
ReplyDeleteNežinau, kaip jums, bet mes dar nebuvome labai griežtai "prilaikomi", ir nors į mokyklą sugrįžt nenorėčiau, bet Jėzuitkę prisimenu labai šiltai - dėl klasės auklėtojų, pašėlusių klasiokų, maišelių su vandeniu mėtymų pro klasės langą praeiviams ant galvų, ilgųjų pertraukų leidimo "prie budkės", popamokinių perėjimų per laisvę ir panašių tada kasdieniais buvusių dalykėlių.
Nice pictures ...
ReplyDelete