Nu ir apsileidau... Dar kol kas nesuprantu, kaip tai interpretuoti, ar kaip pati dėl to jaučiuosi.
Man atrodo, blog'inimas yra sezoninis reikalas. Šaltaisiais sezonais automatiškai mažiau veiksmo, ir daugiau kuitimosi internete. Reikia kažkaip save guosti vasarai pasibaigus. Bent jau nuotraukose ji nesibaigia...
Nieko įspūdingo pasakyti, kaip ir neturiu... Tik šiaip. Užsimaniau sugrįžti.
Pastaruoju metu viską darau kaip pridera. Paskutinis mano plaukimo treneris turėjo labai erzinančią frazę, kurios visi negalėjom pakęsti. Puiki maipuliacinė priemonė puikiai veikė bet kurį, turintį nors lašą sąžinės ir savigarbos.
O atrodė ji taip: trečidienį egzaminas 10val. Ateini pas trenerį ir sakai, kad egzaminas 8val. ir kad dar reiktų užrašus prieš tai perversti (nu nes ištikro nesi tinkamai pasiruošęs), todėl į vienintelę tos dienos treniruotę kaip ir negali ateiti. Montis sako: do what you gotta do.
Ir viskas. Nei pasiūlymų, nei draudimų, nei leidimų. Ir tada tu sakai aukei, ir nueidamas maukšliniesi kepuraitę ant galvos ir su ta pačia galva galvoji... kad vistiek kelsies trečiadienį ryte, eisi į tą treniruotę, išplauksi visą kilometražą, ir nueisi į tą egzaminą, ir prilaižysi tiek, kiek privalgei, ir galų gale tai bus the right thing to do... Montis puikiai sužaisdavo savo psichologiniais triukeliais.
Negaliu atsakyti už kitus, bet mane tai nuginkluodavo. Aš bijojau to sąžinės lazerio, nuolatos nutaisyto man į tarpuakį. Ir nors autoritetai nevarė, nerėkė, nepiknaudžiavo padėtim, duotas laisvas apsisprendimas su tinkamais prieskoniais visada labai palengvindavo dilemą.
Šiandien jau visai nebeturiu kam atsiskaityti. Nei tėvam, nei mokytojam, nei treneriam, nei darbdaviams. Ir oi, kaip puikiai veikia do what you gotta do, kai reikia pačiai su savim susitarti. O daryti viską taip, kaip reikia, suteikia visai nemažai pasitenkinimo.
P.S. Sumuštinis su arbata - ne prie ko :)
Nu ir apsileidau... Dar kol kas nesuprantu, kaip tai interpretuoti, ar kaip pati dėl to jaučiuosi.
Man atrodo, blog'inimas yra sezoninis reikalas. Šaltaisiais sezonais automatiškai mažiau veiksmo, ir daugiau kuitimosi internete. Reikia kažkaip save guosti vasarai pasibaigus. Bent jau nuotraukose ji nesibaigia...
Nieko įspūdingo pasakyti, kaip ir neturiu... Tik šiaip. Užsimaniau sugrįžti.
Pastaruoju metu viską darau kaip pridera. Paskutinis mano plaukimo treneris turėjo labai erzinančią frazę, kurios visi negalėjom pakęsti. Puiki maipuliacinė priemonė puikiai veikė bet kurį, turintį nors lašą sąžinės ir savigarbos.
O atrodė ji taip: trečidienį egzaminas 10val. Ateini pas trenerį ir sakai, kad egzaminas 8val. ir kad dar reiktų užrašus prieš tai perversti (nu nes ištikro nesi tinkamai pasiruošęs), todėl į vienintelę tos dienos treniruotę kaip ir negali ateiti. Montis sako: do what you gotta do.
Ir viskas. Nei pasiūlymų, nei draudimų, nei leidimų. Ir tada tu sakai aukei, ir nueidamas maukšliniesi kepuraitę ant galvos ir su ta pačia galva galvoji... kad vistiek kelsies trečiadienį ryte, eisi į tą treniruotę, išplauksi visą kilometražą, ir nueisi į tą egzaminą, ir prilaižysi tiek, kiek privalgei, ir galų gale tai bus the right thing to do... Montis puikiai sužaisdavo savo psichologiniais triukeliais.
Negaliu atsakyti už kitus, bet mane tai nuginkluodavo. Aš bijojau to sąžinės lazerio, nuolatos nutaisyto man į tarpuakį. Ir nors autoritetai nevarė, nerėkė, nepiknaudžiavo padėtim, duotas laisvas apsisprendimas su tinkamais prieskoniais visada labai palengvindavo dilemą.
Šiandien jau visai nebeturiu kam atsiskaityti. Nei tėvam, nei mokytojam, nei treneriam, nei darbdaviams. Ir oi, kaip puikiai veikia do what you gotta do, kai reikia pačiai su savim susitarti. O daryti viską taip, kaip reikia, suteikia visai nemažai pasitenkinimo.
P.S. Sumuštinis su arbata - ne prie ko :)
.
Thursday, October 11, 2012
.
Labai patiko 'filosofija' - do what you gotta do. ;) reikia išmėginti ir man.
ReplyDeleteAnądien kalbėjau su tokia puikia teta. Sakau, jai kad labai svajoju užauginti gerą vaiką (iš tikrųjų tai jie patys auga) ir, kad čia tų filosofijų, psichologijų visokių, nežinia, katrie teisūs... O ji taip ramiai: "Vaiką būtinai reikia leisti į sporto būrelį". Ir tyli. Aš, visokių sportų privengianti, iškart kaktą suraukiau. O ji vėl taip ramiai ramiai: "Reikia leisti. Tvirtas bus. Discipliną įgis." "Tiesa", - sakau sau. Aišku, čia ne panacėja, bet pabandysim. Ūgtelės ir bandysim. Kartu.
ReplyDeleteProtinga teta. Būtinai leisti. Ir dar kad atradęs tai, ką mėgsta sportuoti iš būrelio pereitų į stipresnį lygį, kad spėtų tos strities ekspertu patapti... Visa disciplina atsiranda kai gauni rimtai pasivaržyt, tikslų siekti, išmoksti ne tik laimėt, bet ir pralaimėt. Garbingai. Labai svarbu ir ne taip lengva... O jau nekalbu apie kūno lavinimą, ištvermę, tinkamą draugų ratą, keliones ir visus kitus privalumus. O jei dar pas gerą trenerį/ę papuls, tai tikrai padės gerą vaiką užaugint. Minusų kaip ir nėra :) Su sportu neapsiriksi. :))
ReplyDeleteuzsirasiau ta genialiai paprasta fraze ant stalines lempos,mat kakzkaip sunkiai einasi susitarti su darbais ir savim.. efektas jau yra,turiu pasakyti:)
ReplyDelete