pasiklydau

Wednesday, September 28, 2016









 

Į Klaipėdą važiuodavau kiekvieną vasarą, kiek tik atsimenu savo protaujančius metus. Prisiminimų apie tėčio penkiakovės stovyklas man nesugadino nei kai prasiskėliau barzą (su visom krauju pasruvusiom mėsytėm), nei kai atsikėliau vieną rytą senam mūsų kempery, nes prilijo tiesiai į lovą, nei kai negavom nei vienos dienos saulės visas dvi savaitęs ir grįžom tik dar baltesni... 
Šventa trejybė: raudonų plytų Klaipėdos penkia-aukščiai, kelias per Smiltynės pušynus prie jūros ir batonas rankoj keliantis keltu. 
Ir kai šiemet grįžau į Smiltynės Jachtklubo viešbutį po jau net nebežinau kiek metų, biškį apsiverkiau.  Prisiminimuose dvejinosi ir trejinosi viskas... eilė prie dušo, bulviniai blynai apačios kavinėj, jachtų stiebų braškėjimas, uosto šviesos kitam marių krante, šuoliukai smėlyje kiekvieną rytą, ir tas garsas kai užsimerkęs guli prie jūros... 
Viskas taip pat! Porą minučių pasvajojus net prisiminiau, kokia tada buvau paauglė, su paikų dalyku pilna galva, ir kaip nedrąsiai norėdavau eiti žaisti badmintono, bet nepralemendavau nieko, o zyliodavau paskui jaunesnį brolį, kaip ledlaužį, kad pramuštų ledus... kaip nesišukuodavau druskuotų plaukų ir labai norėjau būti didelė pana... 
Net nesupratau, kaip čia taip atsitiko, kad didelė pana iš manęs pasidarė, bet kaip ir ta Smiltynė, visa kita liko taip pat, su visais paikais dalykais...

1 comment: