Tai ne romantiškas vakaras, o ankstyvas ir šlapias rytas. Kėlėmės anksti norėdamos prailginti dieną ir kuo daugiau nuveikt. Kol keltu pasiekėm
the Isle of Mull jau spėjo prašvisti ir visuose horizuotuose jau galėjom sugraibyt vieną kitą pilį, švyturį ar viso pasaulio užmirštą namuką.
Visos kelionės metu negalėjau atsistebėt, kaip žmonės gyvena tokiose atokiuose vietose. Niekaip nenusiraminau, kaip jie tvarkosi su tokiais praktiškais dalykais, kaip maistas, ligoninė, arba kokia bėda, kai prireikia gaisrinės? O kur dar linksmybių klausimas, internetas, alus savaitgaliais ir pan... Bet tai tik mano skystas protelis, negalintis suprasti, kad žmonės puikiausiai sugeba gyventi be visų šitų dalykų. Dar kažin kuris iš mūsų gyvena turiningiau...
Išlipom į pasaulį, primenantį matricą. Aplinkui nei gyvos dvasios... Miręs turistų punktas, su beveik į zombius pavirtusiom tetom privertė pakelti antakį - kur mes čia nusiboginom??? Nuotaiką pataisė valandą vėlavęs autobusas, kuris mums nieko nekainavo.
Tada, vienos juostos keliu, su tokiais kiaušiniais kas 100 metrų mašinoms prasilenkti, kalnais kalneliais vingiavom į
Tobermory (vienintelis mietelį primenantis taškas saloje). Vaizdai neleido net pamiegoti, o autobusuose akvilina VISADA miega! Visada!
Čia radom ₤5, kavos ir daug spalvotų namukų, tačiau šitie gyvybės ženklai buvo tik maskuotė. Matrica tęsėsi. Bandžiau įsivaizduoti, kad žmonės vartosi rankų darbo pledais nuklotose lovose, arba sėdi prie židinių su laikraščiais savo jaukiuose namukuose, bet realesnė versija, turbūt, būtų galvoti, kad tuose namukuose vėjai švilpia...
Dienai įsibėgėjant pradėjom matyti gyvybę. Senukai ir čia mus atsekė. Jie visur ir dideliais kiekiais :) Tiesa pasakius, visai nepasigedau nei jaunimo, nei jam priklausančio triukšmo ir technologijų.
Visas nuotykis labiausiai priminė dviejų dienų meditaciją su daug vėjo į veidą ir drėgmės plaukuose. Ji Škotijoj niekada nedžiūsta...
