Aš, kaip manau ir nemažai žmonių, dažnai nesugebu užfiksuoti čia ir dabar mentaliteto, bet praėjusį savaitgalį niekur kitur nenorėjau būti, kaip tik ten ir tada.
Truputį kompleksavau nuo minties, kad per Kauno gimtadienį pasirinkau Vilnių, bet dabar jau pamiršau dėl ko aš ten jaudinausi...
Ant dviračio pravažinėjau, turbūt, daugiau nei miegojau. Numynėm neblogą turą aplink visą grojantį Vilnių, bet paklausyt gavom tik Solo ansamblio.
Sprendžiant iš vaizdų - visas miestas labai gerai leido laiką. Paskutinė Nike Aš Bėgu treniruotė sekmadienį priminė apie raumenis, kuriuos jau buvau pamiršus.
Nuo viso to ir daugiau dabar skubu blaivytis, nes ateinantis savaitgalis nusimato be pasigailėjimo. Šeštadienį jau bėgsim.Girdėjau, kad bus smagus renginys su ledais ir gyva muzika. Taškas - Vingio parkas. Jei ne prabėgt, tai ant žolytės pagulėt :)
Prisipažinsiu, kad niekada nesu niekur keliavusi atostogoms. T.y. šiaip - smalsumui patenkinti arba naujų vietų aplankyti. Visos mano kelionės buvo su reikalu. Sovietiniais laikais tėvai spekuliacijų reikalais tampėsi mus su Ignu ant galinės žigulio sedynės po Balkanus. Plaukimo laikais maišėm Europą dalyvauti varžybose. Ameriką atradau irgi - per universitetą. Niekada nesu pirkusi lėktuvo bilieto, arba planavusi turistauti, kaip normalus žmogus. Ir gal todėl man dabar tai yra labai sunkiai suprantama: kažkur važiuoti iš idėjos. Be to, labai nemėgstu skraidyti, todėl jeigu jau tenka, tai turi būti kažkoks reikalas.
Praėjusį savaitgalį vežėm jaunuosius penkiakovininkus į varžybas Tartu, Estija. Tetis ir anksčiau pasiimdavo į savo komandiruotes, bet šį kartą važiavau, kaip už plaukimą atsakingas asmuo. Valdžios ir autoriteto skonis man vis dar labai naujas dalykas, o ir aš esu tikra, kad juo neretai piknaudžiauju, bet susitvarkiau. Buvo labai smagi ir vertinga patirtis. Tą patį savaitgalį Romoje vyko pasaulio čempionatas ir tik pabaigę vieną rungtį puolėm tikrinti kitos. Man vis reikia priminti, koks nerealus sportas yra penkiakovė... Šiemet Londono Olimpinėse jai jau 100 metų.
Ar tenka pastaruoju metu išvažiuoti už miesto ir pralėkt pro lietuviškus laukus? Geltonus, žydinčius, žaliuojančius? Vakar grįžom iš Estijos, kur viskas dar tik pradeda siautėti. Pravažiavus mūsų neegzistuojančias sienas, Lietuvoj pasitiko pasakiškas saulėlydis, šiltas vėjukas, rapsų laukai, namai... Didesnio malonumo akims negaliu dabar sugalvot.
Šį pavasarį labai daug sodo. Paskutinis išmoktas triukas: svogūnus reikia sodinti su liniuote :) Labai matematiška, bet rezultatas labai estetiškas. Triukas siekia neatkapstomus visų lietuvos močiučių laikus... Kaimynė Angelė irgi matuodama ėjo daržais keturiom.
Kažkada sakiau, kad jei sode būtų internetas ir šilto vandens vakarais nusiprausti tai gyvenčiau ten ir į miestą nekiščiau nosies. Po beveik savaitės nenutraukiamo sodininkavimo labai sunku grįžti į civilizacija, kuri įpareigoja būti švariais plaukais ir apsirengus, kaip miestiečiui pridera. Vienas punktas išsipildė, kai savaitgalį atvažiavo Ignas su labai protingu savo telefonu ir davė man interneto. Tai buvo kažkas neįtikėtino: sėdžiu ant gonkų, kramtau ridikus ir derinu reikalus manodrabuziai.lt To dar nebuvo!
O dabar į temą. Neseniai radau man labai patikusį įrašą apie pienių patiekalą ir praėjusį savaitgalį pasismaginau. Mūsų pieva labai tiuninguota ir ten nei pienės salotoms, nei trauklapio numušam pirštui nerasi su padidinamu stiklu. Bet pas Viltę ir pamiškėj - šienauk. Receptas sakė - 300g. bet kadangi aš neturiu supračiaus, kaip vizualiai atrodo toks kiekis, tai tiesiogine ta žodžio prasme prišienavau jaunai atrodančių pienių lapų. Jaunumą nustačiau pagal jų dydį (o kaip kitaip?). Kadangi rimtai pykstuosi su instrukcijom, esu įsitikinus, kad skrudintų saulėgražų bei česnako taip pat padauginau. Bet gavosi fantastiškai!
Dabar kur tik einu, man visur žydi pienių pesto! Visi žali Kauno kampai. Apie pienes buvau išmokyta, kad tai yra piktžolė ir jas reikia naikinti, ir tik pastaraisiais metais susiprotėjom apsigalvoti. Mama pasakojo, kad ji kartais ir žiedų pakramto. Namų bibliotekoj susiradau tik nedidelę dalį įrodymų apie stebuklingas paprastosios kiaulpienės savybes.
Iki bazilikų derliaus dar tolokai, todėl jeigu yra galimybių prisirinkti toliau nuo miesto ir kelių augančių pienių lapų - labai rekomenduoju.
Šiandien valgiau ridikus, salotas, svogūnus. Sodinau ankstyvus/vėlyvus žirnius, ankstyvus/vėlyvus burokus, morkas, pomidorus ir bazilikus.
Kokius keturis metus žadėjau ir pagaliau prisiruošiau. Dilema buvo ar sėdėt ant supynės po dekučiu ir siuvinėt trikampius, ar lįst į šiltnamį ir pasikapstyt su matikais. Bus tų trikampių... O va pomidorai sodinasi vieną kartą metuose. Ir kaip Živilei prieš porą dienų labai patiko sukišt rankas į drėgną žemę persodinant kambarines gėles, taip ir aš sukišau be jokių pirštinių, ir viskas buvo murzina... ir paskui prakaitą nuo kaktos pasivaliau (nes šiltnamy) ir ten išsimozojau... Ir buvo puiku.
Šiemet viskas auga tiesiog ant akių. Ryte atsikeli - vaizdas vienoks, vakare eini gultis - jau viskas pasididino. Atrodo, kad lauke darosi mažai vietos. Žalumas plečiasi, pučiasi, skečiasi. Net serbentai jau žydi!
Negaliu sulaukt, kada viską bus galima nešti tiesiai ant stalo.
