Pirmas punktas:
Kai gyvenau Čikagoj, mano draugai man liepė nevaikščioti tais pačiais maršrutais kiekvieną dieną, kad koks frykas nepradėtų sekti mano įpročių ir vieną dieną neužmautų maišo ant galvos... Man nelabai pasisekdavo išeiti ar pareiti tais pačiais takais net jei ir būčiau labai norėjus... Pražioj plaukiojau tiesiai per aplinkui, kol išsiaiškinau visus kampus ir pakampes, o paskui tiesiog ieškojau iššukių ir nuotykių.
Antras punktas:
Kol kas dar nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris elgtųsi KAŽKAIP, vien dėl savo principų. Mes visi galvojam, kad turim savo įsitikinimus ir iš principo tą aną darom/nedarom... Mano principas nesinaudoti automobiliais, nes aš piktinuosi kamščiais, užterštumu, vienas važiuotojas aka vairuotojas vienoj mašinoj sistema, baigia galioti tą pačią minutę, kai tik man reikia skubiai sutvarkyti kokį nors reikalą. Kai tuo tarpu turim puikų viešą transportą...
Abu punktai kartu:
Praeitą savaitę palikau mašiną (savanoriškai ir priverstinai) ir patraukiau neįprastais maršrutais įprasto tikslo link. Sėdau į autobusą, užsikimšau ausis muzika, šalikas nindzės pozicijoj, pirštinės kumštinos, kad net lifto mygtuko nesugrabaliojau paspausti... žodžiu... Ir variau per visą Kauną... lipau į jo kalnus, nusilenkiau šviečiančiom panoramom (vietoj nuotraukos), klausiau texas - hush, ir kadangi nereikėjo vairuoti, rikiuotis, posūkius rodyt, prisigalvojau visko gan naudingo... Ir nors man labai patinka rutina, struktūra ir tvarka, vienas lengvas nuotykis buvo turiningesnis nei savaitė disciplinos.
