• about me
  • menu
  • categories


    • Buvo kažkur pas mane toks įrašas apie mano kelioninius įpročius. Arba tiksliau jokių kelioninių įpročių, nes kelionių tiesiog nebuvo. Kas man anksčiau atrodė neįsivaizduojama ir netaupu keliauti 'šiaip sau', dabar taip gaunasi daugiau negu norėčiau. 
    Anksčiau, bet koks pasiskraidymas, naujas miestas ir stiprūs įspūdžiai buvo poilsis ir atotrūkis. Dabar tai labai didelis krūvis ir atsakomybė. Jeigu anksčiau grįždavau namo su kokiais naujais batais, prisižiūrėjus gavės madų su nauju požiuriu į plaukų lankelius, fainu žurnalu ar arbatos dėžute, tai dabar galva negauna jokio oro gurkšnio, minutės susigulėjimui. Nebeprisimenu, kas kurioj vietoj buvo, kur mačiau tą ir kitą. Čia panašiai, kaip žiūrėti po keturis kino pavasario filmus per diena. Taip! Apžoros taip daro!
    O svarbiausia! Svarbiausia, kad namai niekada nebuvo toks saldus tikslas, Kaunas seniai buvo toks gražus žodis, mano virtuvė retai buvo pati šilčiausia užuovėja. 































    continue reading
    posted by . Wednesday, November 23, 2016 . / / / / /
    No comments
    at
    Subscribe to: Posts (Atom)
    Powered by Blogger
    ToksVisoks © 2011
    posted by . Wednesday, September 28, 2016 . / / / / / / / / /










     

    Į Klaipėdą važiuodavau kiekvieną vasarą, kiek tik atsimenu savo protaujančius metus. Prisiminimų apie tėčio penkiakovės stovyklas man nesugadino nei kai prasiskėliau barzą (su visom krauju pasruvusiom mėsytėm), nei kai atsikėliau vieną rytą senam mūsų kempery, nes prilijo tiesiai į lovą, nei kai negavom nei vienos dienos saulės visas dvi savaitęs ir grįžom tik dar baltesni... 
    Šventa trejybė: raudonų plytų Klaipėdos penkia-aukščiai, kelias per Smiltynės pušynus prie jūros ir batonas rankoj keliantis keltu. 
    Ir kai šiemet grįžau į Smiltynės Jachtklubo viešbutį po jau net nebežinau kiek metų, biškį apsiverkiau.  Prisiminimuose dvejinosi ir trejinosi viskas... eilė prie dušo, bulviniai blynai apačios kavinėj, jachtų stiebų braškėjimas, uosto šviesos kitam marių krante, šuoliukai smėlyje kiekvieną rytą, ir tas garsas kai užsimerkęs guli prie jūros... 
    Viskas taip pat! Porą minučių pasvajojus net prisiminiau, kokia tada buvau paauglė, su paikų dalyku pilna galva, ir kaip nedrąsiai norėdavau eiti žaisti badmintono, bet nepralemendavau nieko, o zyliodavau paskui jaunesnį brolį, kaip ledlaužį, kad pramuštų ledus... kaip nesišukuodavau druskuotų plaukų ir labai norėjau būti didelė pana... 
    Net nesupratau, kaip čia taip atsitiko, kad didelė pana iš manęs pasidarė, bet kaip ir ta Smiltynė, visa kita liko taip pat, su visais paikais dalykais...
    continue reading
    1 comment
    at
    posted by . Saturday, August 27, 2016 . / / / /









    Kažkaip šiemet mažai sodo aktualijų. Bet ne dėl to, kad čia mažai lankausi. Greičiau dėl to, kad kartočiausi... 
    O iš tikrųjų! Kaip gerai, kad kai kurie dalykai kartojasi. Pavyzdžiui, darbas darbas darbas 5 x per savaitę, o savaitgalį į sodą. Paskambina mama ir klausia "pakurt plytą? kepam kūgelį? įdėti porą vištos šlaunelių?" Ir taip kiekvieną savaitgalį. Ir aš sutrikčiau, jei būtų kitaip. 
    Šiandien varčiausi ant pievutės su triusikais, skaitinėjau, skaniai užknarkiau... Atsikėliau jau pavėsy, bet tai nieko tokio. Rugpjūčio 27-ta, o taip šilta! Su triusikais! Po mankštos palindau po šlanga (pardon mano liaudišką žargoną) ir ką... tinkamas žodis - gaivu. Rugpjūčio 27-tą - taip šiltą. Išskyrus uodus. Bet šiandien aš dėkinga ir už uodus. Vadinasi miesto dūmas iki mūsų dar nedasigavo. Vadinasi viskas kaip turi būti. Ir rudens visai nebijau. Čia tau ne skiepai. Jei turi ateiti, lai ateina. Bus gražu, labai spalvota, ir jauku toj pačioj troboj, po derliaus darbų, pasikurti tą pačią plytą, traukti iš jos kūgelį, čiuožinėti po namus su vilnonėm kojinėm ir prisiminti, kaip va ten, ant pievutės skaniai užknarkiau rugpjūčio 27-tą, su triusikais. Kaip buvo šilta...

    continue reading
    No comments
    at
    posted by . Tuesday, August 23, 2016 . / / / / / /













    Buvo kažkur pas mane toks įrašas apie mano kelioninius įpročius. Arba tiksliau jokių kelioninių įpročių, nes kelionių tiesiog nebuvo. Kas man anksčiau atrodė neįsivaizduojama ir netaupu keliauti 'šiaip sau', dabar taip gaunasi į kairę ir dešinę. 
    Anksčiau, bet koks pasiskraidymas, naujas miestas ir stiprūs įspūdžiai buvo poilsis ir atotrūkis. Dabar tai labai didelis krūvis ir atsakomybė. Jeigu anksčiau grįždavau namo su kokiais naujais batais, prisižiūrėjus gavės madų su nauju požiuriu į plaukų lankelius, arbatos dėžute ir keliom nuotraukom prisiminimui, tai dabar galva negauna jokio oro gurkšnio, minutės susigulėjimui, atsikvošėjimui. Nespėju baigt svaigti apie Roterdamą, jo foto galerijas, rankom pieštas lėkštes, gražias vitrinas...  kitas smūgis ateina iš Antverpeno, su savo slaptais nenusvajojamais  second hand'ais, variniais puodais, jaukiais kampais, kuriuose kažkodėl niekas nesėdi, nes ant kito kampo dar jaukiau, žmonės, kurie važiuoja dviračiais per bet kokio lygio lietų, ir aš, kuri nesupėju visko virškint, kai vienas nušvitimas keičia kitą! O svarbiausia! Svarbiausia, kad namai niekada nebuvo toks saldus tikslas, Kaunas seniai buvo toks gražus žodis, mano virtuvė retai buvo pati šilčiausia užuovėja. 
    O grįžus namo NORIU VISKĄ daryti. Norėčiau padaryti bent pusę visko, ko prisisvaigstu, kol dar nepamiršau, ką ten buvau sugalvojus aną savaitę… Kol entuziazmas neišgaravo. Kol dar yra jėgų ir metų prieš akis... Kol dar ne viskas prarasta (nors, greičiausiai, viskas nebūna prarasta net ir iki paskutinės sekundės). Kol dar ne tik kad riedi, bet spaudi! 

    continue reading
    No comments
    at
    Subscribe to: Posts (Atom)
    back to top
    toks visoks .
    design + code gbml