Buvo kažkur pas mane toks įrašas apie mano kelioninius įpročius. Arba tiksliau jokių kelioninių įpročių, nes kelionių tiesiog nebuvo. Kas man anksčiau atrodė neįsivaizduojama ir netaupu keliauti 'šiaip sau', dabar taip gaunasi į kairę ir dešinę.
Anksčiau, bet koks pasiskraidymas, naujas miestas ir stiprūs įspūdžiai buvo poilsis ir atotrūkis. Dabar tai labai didelis krūvis ir atsakomybė. Jeigu anksčiau grįždavau namo su kokiais naujais batais, prisižiūrėjus gavės madų su nauju požiuriu į plaukų lankelius, arbatos dėžute ir keliom nuotraukom prisiminimui, tai dabar galva negauna jokio oro gurkšnio, minutės susigulėjimui, atsikvošėjimui. Nespėju baigt svaigti apie Roterdamą, jo foto galerijas, rankom pieštas lėkštes, gražias vitrinas... kitas smūgis ateina iš Antverpeno, su savo slaptais nenusvajojamais second hand'ais, variniais puodais, jaukiais kampais, kuriuose kažkodėl niekas nesėdi, nes ant kito kampo dar jaukiau, žmonės, kurie važiuoja dviračiais per bet kokio lygio lietų, ir aš, kuri nesupėju visko virškint, kai vienas nušvitimas keičia kitą! O svarbiausia! Svarbiausia, kad namai niekada nebuvo toks saldus tikslas, Kaunas seniai buvo toks gražus žodis, mano virtuvė retai buvo pati šilčiausia užuovėja.
O grįžus namo NORIU VISKĄ daryti. Norėčiau padaryti bent pusę visko, ko prisisvaigstu, kol dar nepamiršau, ką ten buvau sugalvojus aną savaitę… Kol entuziazmas neišgaravo. Kol dar yra jėgų ir metų prieš akis... Kol dar ne viskas prarasta (nors, greičiausiai, viskas nebūna prarasta net ir iki paskutinės sekundės). Kol dar ne tik kad riedi, bet spaudi!
