Mano darbo savaitė kaip ir baigta. Dar vienas taškas čia ir ten, ir finalas! Arba startas. Kaip pažiūrėsi...
Kaune yra trys nuostabūs parkai: Ąžuolynas, Panemunės šilas ir Nemuno sala. Vienam iš jų esu buvusi pries 20 metų. Antram pernai apsilankiau gal trečią kartą gyvenime (kiek galiu prisimint), trečiam pasirodau tik labai retom progom. Kas, kur, prieš kiek metų gal netikslinsiu, nors kažin ar nuo to bus nors kiek mažiau sarmata...
Taigi vakar prisiminiau ketvirtą - IX fortas. Sugalvojau, kad Binutis gaus palakstyt, Viktorija atpalaiduot smegenis, o aš gausiu progą pirmą kartą šią savaitę užsimauti džinsus. Ir vistiek neužsimoviau...
O kokia ten oazė... Autostrada ir horizonte gulinti šilainių eilutė gal ir nesiderina, bet ne esmė. Yra toks - tvarkingas, žalias, erdvus parkas ant miesto galo, tik eikit visi ir parkuokitės. Binui tai labai patiko, o Viktorija paskui net nenorėjo grįžti prie savo popierių...
Ne toks jau miegamasis mano rajonas jau beveik sunoko. Medžiai baigia uždengti beveik viską, ką visą žiemą galėdavau matyti. Kas reiškia - baigtas kaimynų špijoninimas. Taip, kartais labai patinka pasiremt į palangę ir paslapčia tikrint situaciją. Labiausiai mėgstu kokiam balkone rast kokį senuką, sėdint ant taburetės, glostant katiną ir lygiai taip pat viską stebint.
