Kažkada nerimavau, kad turiu per mažai nuomuonės, nepakankamai nuosprendžio ir šiaip silpnus įsitikinimus. Niekada neturėjau mėgstamiausios spalvos, anei grupės, anei skaniausio patiekalo. Visada viskas tiko, patiko - mažai dilemų. Dabar jau pradedu nerimaut, kaip viskas taip sutirštėjo, kad net sunku save atpažint. Vis susitinku žmones po labai ilgos pertraukos, arba draugus, kuriuos pažįstu nuo mažų dienų ir dažnai net nusistebiu, kaip viskas pasikeitė... Kaip visi užaugo į neįtikėtinus savo pavidalus, darbus, šeimas, nuomonės tapo griežtesnės, norai konkretesni, skoniai labai ryškūs. Aš, pasirodo, sunkokai paleidžiu kas buvo... todėl kai kurie pokyčiai ateina per tą "reikia lipti iš savo komforto zonos" filtrą. Vis tikrini, ar tikrai čia viskas gerai su tom naujovėm?
O tada atsitinka toks labai gražus dalykas: būna liūdna. Bet ne blogai liūdna, o taip švelniai. Kad kai sako "neliūdėk", man net nesinori pasiduoti tam patarimui. Čia pabūti visai gera. Čia jau ruduo ir čia groja tokia lėtai glumi muzika. Kažkaip norisi daugiau tylėti, būti vienam, viską sulėtint. Toks geras, kokybiškas ir ramus liūdnumas.
Va, dalykas, kuris, žinau, tikrai patinka: rudenį liūdėti.
Taip pat - tamsiai mėlyna spalva, mamos kugelis, anksčiau atsikelti ir asiliukai. Labai patinka asiliukai!
.
Tuesday, September 05, 2017
.
2017 /
gamta /
pastebejimas /
pasvajojimas /
ruduo
